Odė…. kiaušiniui

Ką tik sukirtau skaniausią pasaulyje… virtą kiaušinį. Begalinis malonumas – skaniai pavalgyti. Ilgai svajojus apie konkretų patiekalą, ragauti ir nenusivilti. Todėl ir pagalvojau – kokie dideli vis dėlto gali būti maži dalykai. Tas kiaušinis iš tiesų yra kur kas daugiau nei tiesiog maistingas, eeee, patiekalas, ar kaip čia geriau pavadinus.

Gal geriau pradėsiu nuo to, kad man minkštai virtas kiaušinis pirmiausiai yra absoliučiai tobuliausi pusryčiai pasaulyje. Su duona ir sviestu ir druska. Gyvenime teko ragauti mandriausiai paruoštų kiaušinių – nuo kiaušinių su ikrais iki a la Benedicte, o kur jau visi įmanomi kiaušinienių ir omletų variantai, tačiau bent jau man tobuliausias pateikimas – kiaušinis a la elementarusis virtasis.

Taigi galite įsivaizduoti, kokį didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą jaučiu, kai pramušusi traškų rudą lukštą randu tobulai išvirtą kiaušinį.

Aš mėgstu, kada trynys dar lieka skystas, toks tiiiirštas ir klampuuus, taip ir kviečiantis panardinti šaukštelį. Baltymas turėtų būti stangrus, kaip želė, kurioje nepatyrusi šeimininkė ryškiai padaugino želatinos. Kad taip išvirtum, negalioja jokios taisyklės – virti 1 minutę, virti 3 minutes. Jei virsi per mažai, neišvirs baltymas, ir šaukšteliu kabinsi tokias snarglėtas gleives, o jei pervirsi – trynys bus kietas ir įgis tą sunkiai nusakomą birią tekstūrą, kurios taip nemėgstu. Darželyje verkdavau, kai versdavo valgyti šaltą kietai virtą kiaušinį, kuris smirdėjo, blogai lupdavosi, o toks neapetitiškas šviesiai gelsvas trynys dar šone būdavo ir pamėlęs. Taigi tobulai išvirti kiaušinį irgi yra didelis menas – aš tam reikalui įsigijau specialų kiaušinių virtuvą, ir visiems skeptikams bei pašaipūnams turiu pasakyti: tikrai retai kada nuviliantis daiktas.

Beje, jei atmintis neapgauna, nepasisekus pataikyti, mano geroji močiutė nepatingėdavo išvirti kitą kiaušinį. Turbūt dėl to kiaušinis pusryčiams man asocijuojasi su begaliniu jaukumu, paguoda ir, be abejo, iki šiol yra pats geriausias puikiai prasidėjusios dienos garantas.

Štai — koks paprastas daiktas, o kiek džiaugmo tokiai besotei kaip aš.

P.S. Beje, jei tai perskaitėte, spėju, kiaušiniai jums patinka. Truputis naudingos informacijos: kažkur skaičiau, kad visada geriau rinktis A klasės L dydžio kiaušinius: neva didžiausius deda jaunos vištos, dėl to jie visapusiškai maistingesni, geresni ir t.t. Jei kartais papijokaujate, gal pravers informacija, jog kiaušinis neva yra vienintelis iš maisto produktų, turintis kažkokių natūralių medžiagų, padedančių kovoti su pagiriomis.

Lietuva. 2030-ieji

Lietuva. 2030-ieji
Gal jau ir nebe naujiena (būna, kartais atsiliekame nuo bėgančio, skubančio gyvenimo), bet vis tiek labai noriu pasidalinti įdomiu atradimu – žinomų (ir nelabai) Lietuvos žmonių vizijomis, kaip mūsų šalis atodys po 20 metų. Jas surinko BNS agentūra savo 20-mečio proga. Pilna tikrai įdomių minčių. Rekomenduoju. Spausti čia
Gal jau ir nebe naujiena (būna, kartais atsiliekame nuo bėgančio, skubančio gyvenimo), bet vis tiek labai noriu pasidalinti įdomiu atradimu – žinomų (ir nelabai) Lietuvos žmonių vizijomis, kaip mūsų šalis atodys po 20 metų. Jas surinko BNS agentūra savo 20-mečio proga. Pilna tikrai įdomių minčių. Rekomenduoju. Spausti čia.

Negaliu nepasidalinti

Ar internetas padarys mus protingesniais? Ar nekontroliuojamos ir praktiškai neribojamos galimybės publikuoti tekstą, nuomonę, idėjas skatina tik necenzūrinę ir nekokybišką komunikaciją? Ar naujos galimybės visada neišvengiamai reiškia kokybinį šuolį? Negaliu nepasidalinti tekstu, kurį kątik perskaičiau čia . Puikiai parašyta.

Jei negražiai aptarnavo restorane…

Facebooke nesusilaikiau nepakomentavusi seno (beje, labai mielo) pažįstamo, nusprendusio palikti Lietuvą, statuso. Tame statuse buvo, kaip suprantu, kažkas panašaus į atsisveikinimą. Pacituosiu: Ačiū už palaikymą draugai, graži šalis Lietuva išties, tik gaila, kad supista valdžia dulkina visaip kaip gali taip žmones, o darbdaviai mėsinėja eilinius žmones kaip maitvanagiai be jokio gailesčio…Gaila, kad pastarieji nežino, kad smirda MĖŠLU…Labai tikiu, kad kažkada viskas pasikeis…ŪRA:)

Įdomus ne tiek Facebooko statusas ir jau tikrai ne aštrūs žodeliai (kurie, mano galva, čia tikrai nesukūrė papildomos emocijos, jei to siekta). Užkliuvo kas kita – ar prieš paliekant namus būtinai dar reikia juos ir apdergti? Puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės šiandien nemato kitos išeities, kaip tik ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Puikiai suprantu, kad kai kurie jau gimė žinodami, kad nori gyventi svetur. Tik nesuprantu vieno – kodėl, o kodėl išeinant reikia garsiai trenkti durimis ir spjauti į veidą už jų pasilikusiems? Ne tik taip galiu traktuoti tokį elgesį – viskas, aš emigruoju, o jūs, avinų banda, likit, jei jums tinka.

Kai restorane gaunate neskanų patiekalą arba jus negražiai aptarnauja, paprastai jūs tiesiog nepaliekate arbatpinigių ir niekada nebegrįžtate.  Tačiau paliekantys jiems neįtikusią tėvynę kažkodėl jaučia pareigą ne tik garsiai trinktelėti durimis, bet ir apspjaudyti  kilimėlį prie durų. Ir jau visai protu nesuvokiamas dalykas – į protesto akcijas prie šalies ambasadų temptis vaikus su plakatais a la man gėda, kad gimiau Lietuvoje.

Šitaip besielgiantys kažkodėl naiviai įsivaizduoja, jog toks elgesys neturi nieko bendro su Lietuvos dergimu. Tą aiškiai iliustruoja ir minėtas Facebooko įrašas, iš kurio akivaizdu, jog graži šalis Lietuva ir supista valdžia bei darbdaviai mėsininkai yra skirtingi, nesusiję dalykai. Šalis graži, tik valdžia negraži. Bet aš nesutinku: mano galva, kiekvienas turime tai, ko nusipelnėme. Kitaip tariant – ką pasėjai, tai ir pjausi. Čia kaip su besipykstančiomis poromis: na kaip atrodo, jei žmona nuolat viešai “varo” ant savo vyro? Galima nekęsti Kubilo, keikti Seimą ir SoDrą, bet turime tai, ko patys esame verti. Darbdavius – kokių nusipelnėme, sutikdami fiktyviai gauti didesnį atlyginimą vardan didesnės motinystės išmokos, Sodrą – kokius mokesčius mokėjome, seimūnus – kokius išsirinkome, sistemą ir valdininkus – kokius toleruojame. Linkiu sėkmės visiems, kurie išvažiuoja neva protestuodami ir nebegalėdami žiūrėti į žlugdomą Lietuvą. Linkiu sėkmės ir supratimo, jog Lietuva – tai jūs.

Kam reikalinga valstybė

Eretiškas klausimas? Kartais jau kyla noras jį užduoti. Kai sako, pvz., kad valstybės tikslas yra įsivesti eurą bet kokia kaina, bet būtinai konkrečiais metais. Kam jis reikalingas? Kad žmonės geriau gyventų? Bet gal reiktų pirma atsakyti į klausimą, ko tikrai reikia, kad žmonės geriau gyventų, ir tik po to pagalvoti, ar ir kuo euro įvedimas vienais ar kitais metais geriau prisidės prie žmonių gerovės.

Metiniame pranešime prezidentė ragino atsisukti į žmogų. Kvietė elgtis savo valstybėje kaip savo valstybėje. Kūrybiškai tvarkytis ir sąžiningai ieškoti išeičių, kad žmogui būtų geriau. Negaliu neprisiminti vieno parlamentaro argumentų kritikuojant dvigubos pilietybės idėją – esą, turėdamas dviejų valstybių pilietybes žmogus elgsis taip, kaip jam patogiau, ir bus lojalus tai valstybei, kurioje jam geriau… Ar tai smerktina? Ar valstybės tikslas nėra jos žmonių gerovė? Aš tikrai norėčiau būti piliete ne tik Lietuvos, kur visiems striuka ir trūksta, bet ir Lietuvos, kuri geriau nei kitos valstybės rūpinasi piliečių gerove.

Dauguma Seimo vyrų ir moterų, rinkdami protingus žodžius ir žerdami juos iš tribūnų dažniau kalba tam, kad rimtai atrodytų, bet ne kad kažką protingo ir esminio pasakytų vardan kokio tikslo. Pas mus reformos vykdomos ne tam, kad žmogui būtų geriau, bet kad sistema funkcionuotų. Kokia? Vardan ko? Nesigilinkime. Šiandien jie kalba iš tribūnų, juos fotografuoja, jų nuotraukas spausdina laikraščiai, jie sėdi televizijos ir radijo studijose nutaisę kuo rimtesnius veidus. Vardan ko jie ten yra ir tai daro? Aš nežinau. Jie, manau, irgi nežino. Jiems buvo svarbu ten atsirasti. Dauguma jų nė negalvojo, kad statusas vertingas ne dėl paties statuso, o dėl darbų, kuriuos įgalina suplanuoti ir nuveikti, vardan tikslo, kurį galima iškelti ir jo siekti.

Man labai gaila, bet atrodo, kad didžioji dalis seimūnų užsiima tuščiažodžiavimu. Atrodo, jiems nei svarbu, nei suprantama, už ką jie balsuoja. Ir čia aš kalbu ne apie nesusivokusius amžinus naujokus, kurių kiekvienam Seime būna, bet apie tuos, kurie registruoja įstatymų ar jų pataisų svarstymus, kurie linksi galvomis įvairiuose komitetuose, kurie formuoja valstybės politiką, kurių balsas ir yra valstybės balsas. Be jokios ironijos. Strateginio mastymo deficitas ir nesavarankiškas, neatsakingas žmogus, ko gero, yra mūsų turimos švietimo politikos rezultatas ir pagrindinė priežastis, kodėl negalime nei sukurti, nei įgyvendinti būtinų struktūrinių reformų įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Nes vis dar priešpastatome valstybę ir žmogų. Linkiu mums visiems, kad greičiau susivoktume, jog žmogaus ir valstybės vienas tikslas – žmogaus gerovė.