Šiandien mačiau nuostabią (t.y., nevaldomą juoką sukėlusią) reklamą, kurioje po nuotrauka — penki žodžiai: Moters vizitinė kortelė — apatinis trikotažas. Reklamuojasi nauja apatinio trikotažo parduotuvė.
Kažin, kodėl kai kurios specialybės yra pasmerktos amžinam diletantų dėmesiui?
Daugybės įvairių žmonių nuomonės ir įvairūs tekstai panašūs į šį kiekvieną kartą verčia mane pagalvoti, ar tikrai aš mieliau rinkčiausi tekstą ekrane, o ne išspausdintą ant senamadiško ir jau kelis kartus perdirbto knygos ar žurnalo lapo. Akivaizdu yra tai, kad šiuo metu skaitau ir viena, ir kita. Labai abejoju, ar tokį interneto komentarą apie interneto tekstų ir jų skaitymo kokybę rasčiau spausdintoje Economist versijoje, o jei ne, vadinasi, vienintelė erdvė jį paskaityti yra čia, tinkle.
Tinkle galima rasti visko – gerų tekstų, paviršutiniškų rašinėjimų, grafomanijos, tikros informacijos, specifinių žinių. Ko gero, tą patį šlamštą galima rasti ir spausdintame laikraštyje, ir jo elektroninėje versijoje tinkle. Lygiai taip, kaip ir vertingos informacijos. O originalių nuomonių ir įžvalgų, kurias tenka pasakaityti bloguose, niekur kitur kaip tinkle ir nerastum. Nebent, pažinodamas autorius galėtum su jais gyvai padiskutuoti.
Bet ar skaityčiau internete literatūros kūrinį? Keli mano draugai ir pažįstami degančiomis akimis pasakoja, kaip jie nebenorėtų grįžti prie spausdintų knygos formatų, ir kaip laukia, kada ir lietuvių autoriai bus leidžiami elektroninėmis knygų versijomis. Tikriausiai, ir mano atsakymas turėtų būti – skaitysiu, tai tik laiko klausimas. Nes juk svarbu skaitomo teksto kokybė, o ne tai, kaip jis iki manęs patenka. Nors verčiamo puslapio šnabždesys man yra toks pat būtinas, kaip ir visa likusi knygos ir teksto magija. Lieka tikėtis, kad naujasis elektroninės knygos stebuklas bus gailestingas savo pirmtakui.
Ką tik sukirtau skaniausią pasaulyje… virtą kiaušinį. Begalinis malonumas – skaniai pavalgyti. Ilgai svajojus apie konkretų patiekalą, ragauti ir nenusivilti. Todėl ir pagalvojau – kokie dideli vis dėlto gali būti maži dalykai. Tas kiaušinis iš tiesų yra kur kas daugiau nei tiesiog maistingas, eeee, patiekalas, ar kaip čia geriau pavadinus.
Gal geriau pradėsiu nuo to, kad man minkštai virtas kiaušinis pirmiausiai yra absoliučiai tobuliausi pusryčiai pasaulyje. Su duona ir sviestu ir druska. Gyvenime teko ragauti mandriausiai paruoštų kiaušinių – nuo kiaušinių su ikrais iki a la Benedicte, o kur jau visi įmanomi kiaušinienių ir omletų variantai, tačiau bent jau man tobuliausias pateikimas – kiaušinis a la elementarusis virtasis.
Taigi galite įsivaizduoti, kokį didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą jaučiu, kai pramušusi traškų rudą lukštą randu tobulai išvirtą kiaušinį.
Aš mėgstu, kada trynys dar lieka skystas, toks tiiiirštas ir klampuuus, taip ir kviečiantis panardinti šaukštelį. Baltymas turėtų būti stangrus, kaip želė, kurioje nepatyrusi šeimininkė ryškiai padaugino želatinos. Kad taip išvirtum, negalioja jokios taisyklės – virti 1 minutę, virti 3 minutes. Jei virsi per mažai, neišvirs baltymas, ir šaukšteliu kabinsi tokias snarglėtas gleives, o jei pervirsi – trynys bus kietas ir įgis tą sunkiai nusakomą birią tekstūrą, kurios taip nemėgstu. Darželyje verkdavau, kai versdavo valgyti šaltą kietai virtą kiaušinį, kuris smirdėjo, blogai lupdavosi, o toks neapetitiškas šviesiai gelsvas trynys dar šone būdavo ir pamėlęs. Taigi tobulai išvirti kiaušinį irgi yra didelis menas – aš tam reikalui įsigijau specialų kiaušinių virtuvą, ir visiems skeptikams bei pašaipūnams turiu pasakyti: tikrai retai kada nuviliantis daiktas.
Beje, jei atmintis neapgauna, nepasisekus pataikyti, mano geroji močiutė nepatingėdavo išvirti kitą kiaušinį. Turbūt dėl to kiaušinis pusryčiams man asocijuojasi su begaliniu jaukumu, paguoda ir, be abejo, iki šiol yra pats geriausias puikiai prasidėjusios dienos garantas.
Štai — koks paprastas daiktas, o kiek džiaugmo tokiai besotei kaip aš.
P.S. Beje, jei tai perskaitėte, spėju, kiaušiniai jums patinka. Truputis naudingos informacijos: kažkur skaičiau, kad visada geriau rinktis A klasės L dydžio kiaušinius: neva didžiausius deda jaunos vištos, dėl to jie visapusiškai maistingesni, geresni ir t.t. Jei kartais papijokaujate, gal pravers informacija, jog kiaušinis neva yra vienintelis iš maisto produktų, turintis kažkokių natūralių medžiagų, padedančių kovoti su pagiriomis.
Ar internetas padarys mus protingesniais? Ar nekontroliuojamos ir praktiškai neribojamos galimybės publikuoti tekstą, nuomonę, idėjas skatina tik necenzūrinę ir nekokybišką komunikaciją? Ar naujos galimybės visada neišvengiamai reiškia kokybinį šuolį? Negaliu nepasidalinti tekstu, kurį kątik perskaičiau čia . Puikiai parašyta.