Ar internetas padarys mus protingesniais? Ar nekontroliuojamos ir praktiškai neribojamos galimybės publikuoti tekstą, nuomonę, idėjas skatina tik necenzūrinę ir nekokybišką komunikaciją? Ar naujos galimybės visada neišvengiamai reiškia kokybinį šuolį? Negaliu nepasidalinti tekstu, kurį kątik perskaičiau čia . Puikiai parašyta.
Žiniasklaida
Dėl to gėjų parado
Visą vakarą (ir jau kuris laikas) negalėjau nematyti Baltic Pride renginių tematikos žiniasklaidoje, o prieš kelias minutes dar kartą išgirdau žinomą sociologą kalbantį televizijos žurnalistams. Gerbiamas Vladai Gaidy, Lietuvos žmonės ne Sodomos ir Gomoros išsigando, ir ne kokių nors baisybių renginyje.
Lietuvos žmonės bijo GĖJŲ. LESBIEČIŲ. HOMOSEKSUALŲ. Bijo ir nekenčia.
Siaubas. Paskaičiau, ir pačiai baisu pasirodė.
Taip, lietuviai yra homofobai. Paaiškinimas: homofobija yra baimė arba panieka homoseksualams ir iš to sekantys veiksmai. Lietuvoje, remiantis paskutine apklausa, tokių yra trys ketvirtadaliai gyventojų. Net jei ir atmestume visokias įmanomas paklaidas, net jei gautume pusę, vistiek – baisiai daug. ..
O ko tikėtis?
Kas paskutiniai Europoje priėmė krikščionybę?
Kur iki šiol pagoniški papročiai taip persisunkę į buities darbus ir praktinę kasdienybę? Ach …
Gerbiu Vilniaus meriją, kuri suteikė leidimą šiam renginiui, ir traktuoja jį kaip eilinį masinį renginį. Man labai patiko mero Navicko pasakymas LNK šiandien rodytoje laidoje – jis sakė, mes negalim paprašyti, kad žmogaus teisės pradėtų galioti Lietuvoje 100 ar 200 metų vėliau. Būtent. Mes maždaug tiek ir atsiliekam nuo Europos.
Man visiškai nekelia pykčio jokie žmonės, kurių orientacija yra tokia kaip Roko Žilinsko ar kitų panašių – taip vadinama vieša paslaptis, kuri nei pykina, nei erzina, nei kaip nors kitaip veikia. Bet kol kas man vis dar keista, kodėl tiems žmonėms reikia demonstruotis. Sako, jie turi teisę būti, ir atsiskleisti, ir nebūti smerkiami. Visiškai sutinku, ir nei smerkiu jų, nei kaip nors pykstu. Bet, nežiūrint to, teigiu, kad lietuviai – homofobai. O tas jų savaitgalio paradas kelia keistų minčių…
Priešininkai galėtų sakyti, kad heteroseksualumo primygtinis demonstravimas turėtų (arba galėtų) būti lygiai taip pat nepriimtinas. Ir yra. Sekso kultas, olialia, ir kitos pupytės yra lygiai taip pat nepatrauklu, kaip ir perdėtas homoseksualumo demonstravimas. Tai gal verta kalbėti apie sekso sureikšminimo viešojoje medjoje problemą?
Bet apie tai nekalbama. Nes kol kas seksualumo eskalavimo nauda yra didesnė nei blogis, kurį girdime, skambant olialia produktų pavadinimams. O tai reiškia, kad lietuviams per anksti dar kalbėti apie homoseksualų egzistavimą šalia mūsų.
Dėl to lietuviai nei kalti, nei blogesni už kitus. Tiesiog XIII amžiuje lietuviai dar nebuvo pasiruošę krikščionybei. XXI-ame – nėra pasirengę toleruoti kitokių, nei jie (mes) patys. Yra vilties, kad tai praeis. Tiesiog turėsim palaukti.
Dar kartą apie vienos valstybės prezidento sindromą
Kai matau TV žinių laidose kalbinamus žmones, po kurių pavardėmis rašoma baldų gamybos bendrovės vadovas ar knygų leidybos įmonės atstovė, tikrai širstu. Jei konkrečios įmonės vadovai ar darbuotojai kalbinami, tai matyt kažką jie daro gerai. Tikriausiai ne šiaip sau žurnalistui atėjo į galvą pakalbinti konkrečios bendrovės atstovus. Tikriausiai kažkuriais aspektais – išskirtinėm prekėm ar paslaugom, savo reikšme rinkai, klientų simpatijomis ar dar kuo nors – jie nusipelnė matomumo, buvo pastebėti, ir todėl – kalbinami žurnalistų. Nes šie suinteresuoti pateikti žiūrovams aktualią, svarbią, įdomią informaciją, kurios paleidimą į eterį tikriausiai dar turi patvirtinti naujienų laidų redaktoriai.
Žinau, vienas pirmųjų argumentų būtų neva taip tos įmonės gautų nemokamos reklamos… Na bet tai apgailėtinas argumentas. Įdirbis, kurį toji įmonė padaro iki kol tampa pastebėta žinių žurnalistų ir naujienų tarnybų vadovų, yra didžiulis. Tikriausiai reikia laiko, drąsos ir sumanumo, nuoseklaus darbo, kad išsiskirtum iš visų konkurentų. Suprantu, didelė pagunda įtarinėti, kad žiniasklaidos dėmesio nusipelnusios įmonės būtų parenkamos ne dėl objektyvių priežasčių, bet dėl pažinties, gerų santykių ar kitokių asmeniškumų. Per žingsnį nuo kitų panašaus lygio stereotipų, kad visi verslininkai vagys, visi žurnalistai tinginiai, o visi žiniasklaidos savininkai korumpuoti. Bet galima nustoti visus įtarinėti ir tiesiog sąžiningai dirbti, nebijant pastebėti tų, kurie verti.
P.S. Įsivaizduokit, kaip juokingai atrodytų, jei po kokio Valantino pavarde būtų rašoma vienos teisėsaugos įstaigos vadovas…
Apie prielaidas pasitikėti RsV
JAV RsV rinka praėjusiais metais augo beveik 3%, vienu procentu mažiau nei 2008-aisiais. Tekstas apie tai, kad kai kurių verslų nesėkmių ir nuosmukio fone RsV verslas augo, išspausdintas paskutiniame The Economist numeryje (2010 sausio 16-22). Kaip tyčia, šios dienos Verslo žiniose – žinutė apie Lietuvos ryšių su visuomene sektoriaus pasiekimus ir sumažėjimus. Ten pat – ir vieno iš RsV ryklių Mykolo Katkaus pastebėjimas, kad Lietuvos RsV sektoriaus pajamos per praėjusius metus krito daugiau nei dvigubai lyginant su Lietuvos BVP kritimu.
Na, jei RsV agentūrų paprašytų į pajamas neįskaičiuoti ne tik pajamų už užsakomuosius straipsnius, kas neturi nieko bendra su ryšiais su visuomene, bet ir ES propagandai bei lietuviškų ministerijų reikalų apdainavimui skirtų lėšų, tas lietuviško RsV verslo smukimas būtų dar ženklesnis.
Priežasčių galima ieškoti ir rasti, deja, daugiau nei vieną. Sąlyginai menkas pasitikėjimas ryšių su visuomene specialistais ir teikiamų konsultacijų verte – viena jų. Ir ko tikėtis, jei net save gerbiančiais deklaravę savaitraščiai ir dienraščiai, ilgą laiką šykščiais kvadratiniais milimetrais žymėję simbolius pr ir užs.nr., į pirmųjų krizės metų pabaigą net ir tokios praktikos atsisakė, ir jau be jokių skrupulų rašė giriamuosius tekstus visiems, kas litus mokėjo, o tokių tekstų pabaigoje tiesiog spausdino nedidelį langelį su ką tik apdainuotųjų koordinatėmis.
Įdomu, ar patys RsV konsultantai, parašę ir įklijavę tokius apmokėtus reklaminius tekstus į žiniasklaidos puslapius, skaito kitų konsultantų panašius tekstus? O jei ne, tai kodėl mano, kad kažkas skaito jų pagamintus rašinius? Sutinku, gražus reklaminis tekstas apie kokį blizgantį pramogų centrą su gražiomis fotografijomis tikriausiai veikia kaip bet koks kitas vidutinis reklamos maketas. Tik kaip tada būti tikram, kad greta išspausdintas tekstas apie bendrovės X pasiekimus ir plėtrą ar ministro Y šaunumą nėra toks pats reklaminis straipsnelis, saldžiai sulipdytas kokio komunikacijos specialisto?..
Tai čia, tikriausiai, ir atsakymas dėl to neegzistuojančio pasitikėjimo priežasčių.
Pasakiau ir pasnigo :)
Šypseną sukėlė vandens reklamos leidinyje Green’as. Pirmiausia pastebėjau Vilniaus vandenų PR puslapį, kur rašoma, jog vanduo iš čiaupo yra puikios kokybės, tad neverta išmesti pinigų išpilstytam, neva geresniam.
Vartau žurnalą toliau. Natūralaus mineralinio vandens Neptūnas reklama. Po poros lapų – ekologiškai švaraus, natūralaus vandens Akvilė reklama. Galiausiai – buitinių vandens jonizatorių reklama ir straipsnis Vanduo, kurį geriame.
Pirmiausia keistai atrodo tai, jog žalias leidinys reklamuoja vandenį, išpilstytą į plastikinius butelius – tai, kas yra absoliučiai nežalia. Lygiai taip pat keista tai, jog tame pačiame numeryje rekomenduojama gerti vandenį iš čiaupo, o vėliau akis bado spalvingos etiketės ant plastikinių butelių. Tiesa, paties leidinio reklamos politika surašyta neaiškiai, vietomis netgi galėčiau įžvelgti prieštaravimus patiems sau :)
O šiaip Green’as – labai sveikintina iniciatyva. Daug naudingos informacijos ir dar nematytų krautuvėlių adresų.
P. S. Lapės V. pastebėjimas: ant viršelio esantys žodžiai būk pokyčiu, kurį nori matyti turi autorių, tad būtų gražu šalia jo pavardę parašyti.