Maisto kultūra

Odė…. kiaušiniui

Ką tik sukirtau skaniausią pasaulyje… virtą kiaušinį. Begalinis malonumas – skaniai pavalgyti. Ilgai svajojus apie konkretų patiekalą, ragauti ir nenusivilti. Todėl ir pagalvojau – kokie dideli vis dėlto gali būti maži dalykai. Tas kiaušinis iš tiesų yra kur kas daugiau nei tiesiog maistingas, eeee, patiekalas, ar kaip čia geriau pavadinus.

Gal geriau pradėsiu nuo to, kad man minkštai virtas kiaušinis pirmiausiai yra absoliučiai tobuliausi pusryčiai pasaulyje. Su duona ir sviestu ir druska. Gyvenime teko ragauti mandriausiai paruoštų kiaušinių – nuo kiaušinių su ikrais iki a la Benedicte, o kur jau visi įmanomi kiaušinienių ir omletų variantai, tačiau bent jau man tobuliausias pateikimas – kiaušinis a la elementarusis virtasis.

Taigi galite įsivaizduoti, kokį didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą jaučiu, kai pramušusi traškų rudą lukštą randu tobulai išvirtą kiaušinį.

Aš mėgstu, kada trynys dar lieka skystas, toks tiiiirštas ir klampuuus, taip ir kviečiantis panardinti šaukštelį. Baltymas turėtų būti stangrus, kaip želė, kurioje nepatyrusi šeimininkė ryškiai padaugino želatinos. Kad taip išvirtum, negalioja jokios taisyklės – virti 1 minutę, virti 3 minutes. Jei virsi per mažai, neišvirs baltymas, ir šaukšteliu kabinsi tokias snarglėtas gleives, o jei pervirsi – trynys bus kietas ir įgis tą sunkiai nusakomą birią tekstūrą, kurios taip nemėgstu. Darželyje verkdavau, kai versdavo valgyti šaltą kietai virtą kiaušinį, kuris smirdėjo, blogai lupdavosi, o toks neapetitiškas šviesiai gelsvas trynys dar šone būdavo ir pamėlęs. Taigi tobulai išvirti kiaušinį irgi yra didelis menas – aš tam reikalui įsigijau specialų kiaušinių virtuvą, ir visiems skeptikams bei pašaipūnams turiu pasakyti: tikrai retai kada nuviliantis daiktas.

Beje, jei atmintis neapgauna, nepasisekus pataikyti, mano geroji močiutė nepatingėdavo išvirti kitą kiaušinį. Turbūt dėl to kiaušinis pusryčiams man asocijuojasi su begaliniu jaukumu, paguoda ir, be abejo, iki šiol yra pats geriausias puikiai prasidėjusios dienos garantas.

Štai — koks paprastas daiktas, o kiek džiaugmo tokiai besotei kaip aš.

P.S. Beje, jei tai perskaitėte, spėju, kiaušiniai jums patinka. Truputis naudingos informacijos: kažkur skaičiau, kad visada geriau rinktis A klasės L dydžio kiaušinius: neva didžiausius deda jaunos vištos, dėl to jie visapusiškai maistingesni, geresni ir t.t. Jei kartais papijokaujate, gal pravers informacija, jog kiaušinis neva yra vienintelis iš maisto produktų, turintis kažkokių natūralių medžiagų, padedančių kovoti su pagiriomis.

Su meile — Goa

Atsimenate praėjusių metų viešbučių ir kavinių akciją Užtemdykime Lietuvą (kažkaip kitaip vadinosi, bet nepamenu, vis tiek suprasite)? Mano akimis, tai buvo pati neatsakingiausia šalies ir klientų, pati nepatriotiškiausia ir šiaip – pati blogiausia šantažo akcija. Pasipiktinimą didino tai, jog kol plakatais išsidabinę viešbučiai ir restoranai apdainavo savo apverktiną būklę, mes kaip tik ieškojome vietos didelėms vestuvėms. Ir ką jūs sau norite – vertinant kainos ir kokybės santykį, kainų korekciją pagal rinkos padėtį, paslaugumą ir lankstumą apskritai, man nepasirodė, jog toji būklė tokia jau apverktina. Kaip jums toks įsiklausymo į klientų poreikius pavyzdys – pasiūlymas visą sodybą užimti ketinantiems vestuvininkams išsikraustyti kitą dieną iki 12 val., nes vakare pirties reikės kitiems klientams…

Žodžiu, tie užtemdytos Lietuvos plakatai kaimo sodybose ir svečių namuose Palangoje mane gerokai siutino, taigi dariau mini tyrimą, ir geriausiai aną akciją, man rodos, iliustruoja net kelis kartus išgirstas atsakymas – ką jūs, nei čia mes jaučiam tą krizę, nei ką, mes pasikabinome plakatą dėl solidarumo. Maždaug – dėl smagumo. Jau pasakiau, kad man tai atrodė baisiai neatsakinga pirmiausiai savo verslo ir savo klientų atžvilgiu, ir, kaip laikas parodė, nieko iš to neišėjo.

Bet norėjau ne apie tai. Ryanair paskelbė apie plėtros planus Lietuvoje, ir šiaip artėja vasara, o tai reiškia, kad tuoj vėl prasidės diskusijos turizmo tema Lietuva vs Turkija, Egiptas, Kipras, Tailandas et al. O štai aš ką tik grįžau iš Indijos, Goa, kur patyriau niekur neparduodamą ir nenuperkamą dalyką – svetingumą. Ne sukurtą, pateikiamą ant lėkštutės kaip neatsiejamą savaitgalio paketo dalį kartu su minkštais frotiniais chalatais ir nemokama valanda spa, bet tą, kuris sako: kas geriausia – svečiui. Iš tiesų seniai patirtas pojūtis, kai visus vietinius ypatumus – dulkes, abejotiną švarą, tirpią kavą, dušą, kuriame yra rankšluosčiai, bet nėra muilo – nustelbia visada atpažįstamas ir su niekuo nesupainiojamas nuoširdumas. Ar jums čia patinka? Ar kitais metais vėl atvažiuosite, klausia jie. Just look, look don‘t cost – kviečia visokį pliažinį niekalą pardavinėjanti pardavėja gatvėje. Ir daro tai taip nuoširdžiai, bet neįkyriai, kad čia pat sustoji valandžiukei pasikalbėti. O jei sakai, kad vėliau, ji klausia — you promise tomorrow? Jei į tą patį restoraną vakarienės ateini antrą kartą, tampi mylimiausiu klientu, jei trečią – beveik draugu. Visų padavėjų. Ir dėl to tau nebesvarbu, kad vietoj balto vyno atnešė raudono, o mojito kokteilis labiau primena smulkinto ledo krūvą.

Ir tada pagalvoji: kaip teisingai tai vadinama angliškai – hospitality services.

Klausimą ar viskas gerai, nieko netrūksta? iš vikrios padavėjos girdžiu tikriausiai du iš trijų apsilankymų restorane. Bet kiek kartų – su nuoširdžiu susidomėjimu? Nebeatsimenu, kaip vadinosi pirmasis ispaniškas restoranas prie kazino Basanavičiaus gatvėje, bet vis dar atsimenu, kaip prie mūsų, dviejų seserų su džinsais, nusprendusių iki mėnesio pabaigos dviem savaitėms likusius bendrus 150 litų išleisti prašmatniems pietums (patikėkite, prieš 10 metų tai buvo didelė suma), priėjo moteris, prisistačiusi jo šeimininke, ir paklausė, kaip mums čia patinka. Nuo to laiko Vilniuje atsidarė ir užsidarė daug gerų restoranų, pusę jų aplankiau, bet nei viename jų nepasijutau nuoširdžiau priimta, su tikru, nesumeluotu dėmesiu ir noru palepinti.

Nenoriu, kad šis įrašas baigtųsi eiliniu pabumbėjimu apie paslaugų kokybę. Tebūnie tai viltingas palinkėjimas, kad artėjantis turizmo sezonas į mūsų viešbučius, restoranus, parduotuves kartu su lankytojų srautais sugrąžins ir tikrą nesumeluotą svetingumą.

Liūdnos žinios gurmanams. O gal ne?

Geriausias pasaulio restoranas El Bulli, besipuikuojantis savo trimis Michelin žvaigždutėmis ir įmantriais patiekalais, 2012 ir 2013 m. lankytojų nepriims. Kolektyvas nusprendė pailsėti ir naujų idėjų paieškoti. Daugiau info čia.

Keista, kad iš paprasto žmogiško noro paatostogauti padaroma visiška pompa. Yra daugybė restoranų, turinčių tas pačias tris Michelin žvaigždutes.

Besidomintiems maistu ir jo kultūra, manau, taip pat bus labai sveika pailsėti nuo masinės El Bulli sukeltos psichozės ir visuotinio deficito imitacijos :)

Penktadienio paveikslėlis

Kas bendro tarp Picasso, Warholo ir princo Charleso? Ogi tai, kad jie visi yra sukūrę po etiketę žymiajam Château Mouton Rothschild vynui. Kasmet jo gamintojai išsirenka vieną patį pačiausią menininką, kuris papuošia butelį. Naujausią etiketę kūrė prancūzų skulptorius Bernar Venet. Gražu :)

Tiesa, Venet savo atlyginimą gavo vynu :)

un_mouton122409_225

Nuotrauka iš čia. Daugiau etikečių čia.

Mitybos tendencijos 2010-aisiais

Kai kalbame apie tendencijas, dažniausiai jas siejame su mada. Nustebau aptikusi kiek kitokias prognozes – apie maistą ir mitybą.

Labai smagiai skaitosi – aprašymai sunumeruoti, jei nepakanka informacijos iš trumpos santraukos, yra nuorodos į išsamius straipsnius.

Spausti čia:
foodtrends