Ask not what your country can do for you; ask what you can do for your country. Vargu ar Džonas Kenedis galėjo įsivaizduoti , kokia aktuali bus ši jo frazė XXI a. Lietuvoje.
Nagrinėju naujausius visuomenės nuomonės apklausos rezultatus (Lietuvos ryto užsakymu Vilmorus atliekami tyrimai – čia dėl to, kad nuoroda būtina). Jei rinkimai vyktų po savaitės, už socdemus arba darbiečius balsuotų po 16 proc. rinkėjų. Praleisiu tą dalį su atsakymu, kas atsitiko, kad vos prieš metus į Seimą išrinkę konservatorius, šiandien už juos balsuotų jau tik (o gal – dar vis) dešimtadalis rinkėjų. Kur kas didesnį galvos skausmą man kelia kiti rodikliai: nežinotų, už ką balsuoti 16,1 proc., ne-bal-suo-tų — 17,9 proc.
Suapvalinus 17,9 – jau ir 20 proc., visas penktadalis. Ko dar iš savo valdžios ir valstybės nori iš esmės ant jos padėjusi, apolitiška tauta? Sociologų trafaretinis atsakymas apie viskuo nusivylusius rinkėjus, kurie nebetiki, jog atėjus naujai valdžiai viskas pasikeis, man seniai atrodo paistalai. Visoms profsąjungoms, visoms asociacijoms, nors cyptelėjusiems apie streikus, piketus ir protestus, po nosiai pakiščiau šiuos duomenis. Ir paklausčiau – o kur jūs buvote tada, kai iš visų televizorių kvietėme ateiti ir pareikšti savo pilietinę valią? Kiek basų policininkų, piketuojančių pensininkų, streikuojančių mokytojų ir gydytojų rinkimų dieną nepatingėjo nueiti 100 metrų iki artimiausios mokyklos ir padėti kryžiuką ant rinkimų biuletenio?
Per paskutinius rinkimus buvau rinkimų stebėtoja rinkimų apylinkėje. Mačiau nemažai tų, kurie, eidami balsuoti, iš tiesų mato prasmę: supranta, jog balsavimo teisė ir yra tikrasis, realus instrumentas, suteiktas, jei nori prisidėti prie savo ir savo šalies gerovės. Leidimas tėvus atlydėjusiam trimečiui pypliui įmesti jų biuletenį į balsadėžę man atrodo geriausias pilietiškumo pradžiamokslis (kaip, beje, ir mažytė trispalvė mažiaus rankoje vietoj kokio nors baliono). Bet buvo ir kitokių – išdidžių, kad atėjo balsuoti, bet čia pat piktdžiugiaujančių – aš tai savo biuletenį sugadinau. Arba aš tai balsavau už …(įrašykite patį nepopuliariausią rinkimų dalyvį). Tokiems, kaip ir tiems, kurie apskritai neatėjo balsuoti, taip ir norisi pasakyti – tai ko tada tikitės?
Atrodytų, kai nesitiki nieko, tai ir nereikia nieko. Tačiau būna atvirkščiai – išrinktiesiems tik pradėjus judinti vieną ar kitą rinkimų programos punktą, pasipila grasinimų, protestų, streikų ir riaušių banga. Tokiems norisi pasakyti – domėkitės, ką ir KODĖL renkate. Tada neteks verkti, kad Seime – šou juokdarių kompanija arba tie patys seni nomenklatūrininkai.
Šis tekstas idealiai tiktų rinkėjų aktyvumo agitacijai. O kol sulauksime dar vienų rinkimų, klausimas visoms ministerijoms, savivaldybėms, departamentams ir kitoms institucijoms, užsakančioms neskaitomas paklodes – gal yra būdų šiuos pinigus išleisti efektyviau? Kurią dieną ilgai diskutavau, ar valdiškos institucijos apskritai gali turėti teisę leisti rinkėjų pinigus užsakomiesiems straipsniams. Mano galva, gali būti ir tokia visuomenės informavimo forma, bet jos efektyvumas bus nulinis tol, visuomenė pati nesidomės valdžios priimamais sprendimais. Arba dar tiksliau – kol visuomenė nesupras, jog valdžios sprendimai įtakojami ne tik piketais ir riaušėmis. O iki tol visus valstybės viešinimo pinigus siūlyčiau skirti vienam labai svarbiam tikslui – patriotiškumo ir pilietinės savimonės ugdymui.
(April Maciborka nuotrauka. 
