Dubajus per 5 dienas ir naktis. Siūlau žiūrėti pasididinus, per visą ekraną. Be proto gražu :) Tikrai gyvename nuostabioje planetoje, nuostabiame amžiuje ;)
Sausis 2010
Draugų kolekcionieriai
Nuoširdžiai stebiuosi žmonėmis, turinčiais po 200 ir daugiau draugų feisbuke. Rimtai. Ta proga noriu pasidalinti įdomiu Oxfordo profesoriaus Robin Dunbar tyrimu.
Vieno sakinio reziumė tiems, kas tingi skaityti: maksimalus draugų/pažįstamų skaičius, kurį gali apdoroti žmogaus smegenys, yra 150.
Nors… Kas pasakė, kad feisbuke svarbiausia socialinių ryšių kokybė, o ne kiekybė? :)
Dar kartą apie vienos valstybės prezidento sindromą
Kai matau TV žinių laidose kalbinamus žmones, po kurių pavardėmis rašoma baldų gamybos bendrovės vadovas ar knygų leidybos įmonės atstovė, tikrai širstu. Jei konkrečios įmonės vadovai ar darbuotojai kalbinami, tai matyt kažką jie daro gerai. Tikriausiai ne šiaip sau žurnalistui atėjo į galvą pakalbinti konkrečios bendrovės atstovus. Tikriausiai kažkuriais aspektais – išskirtinėm prekėm ar paslaugom, savo reikšme rinkai, klientų simpatijomis ar dar kuo nors – jie nusipelnė matomumo, buvo pastebėti, ir todėl – kalbinami žurnalistų. Nes šie suinteresuoti pateikti žiūrovams aktualią, svarbią, įdomią informaciją, kurios paleidimą į eterį tikriausiai dar turi patvirtinti naujienų laidų redaktoriai.
Žinau, vienas pirmųjų argumentų būtų neva taip tos įmonės gautų nemokamos reklamos… Na bet tai apgailėtinas argumentas. Įdirbis, kurį toji įmonė padaro iki kol tampa pastebėta žinių žurnalistų ir naujienų tarnybų vadovų, yra didžiulis. Tikriausiai reikia laiko, drąsos ir sumanumo, nuoseklaus darbo, kad išsiskirtum iš visų konkurentų. Suprantu, didelė pagunda įtarinėti, kad žiniasklaidos dėmesio nusipelnusios įmonės būtų parenkamos ne dėl objektyvių priežasčių, bet dėl pažinties, gerų santykių ar kitokių asmeniškumų. Per žingsnį nuo kitų panašaus lygio stereotipų, kad visi verslininkai vagys, visi žurnalistai tinginiai, o visi žiniasklaidos savininkai korumpuoti. Bet galima nustoti visus įtarinėti ir tiesiog sąžiningai dirbti, nebijant pastebėti tų, kurie verti.
P.S. Įsivaizduokit, kaip juokingai atrodytų, jei po kokio Valantino pavarde būtų rašoma vienos teisėsaugos įstaigos vadovas…
Patirtis 2009. Geriausi ryšių su visuomene projektai
Ketvirtus metus VU Komunikacijos fakulteto RsV programos II kurso magistrai apdovanoja geriausius ryšių su visuomene projektus. Vakar teko apsilankyti jų organizuotame seminare ir stebėti geriausiųjų apdovanojimo ceremoniją. Veiksmo vieta – Rotušė. Wow.
Noriu viešai pasidžiaugti, kad studentai randa noro ir laiko imtis tokios gražios iniciatyvos. Renginį suorganizuoti, rasti rėmėjų ir dalyvių, kurių šiemet buvo daugiau nei 80, - tikrai didelis ir atsakingas darbas. Tiesa, kartas nuo karto pasimatydavo, kad organizatoriai – labiau teoretikai nei praktikai, tačiau vis tiek – šaunuoliai.
Kalbant apie seminarą ir pranešėjus, info apie dalyvius galima rasti čia. Šioks toks nusivylimas buvo tai, kad pranešėjai dalinosi patirtimi apie sėkmingai įgyvendintus projektus prieš du ar daugiau metų. Nelabai kas bendro su pagrindine, intriguojančia sunkmečio tema. Buvo ir tokių, kurie pasimetė tarp savo įmantrių ir kietų žodžių :)
Tai minusas jiems, o ne organizatoriams, kuriems tikrai nuoširdžiai dėkoju ir linkiu sėkmės.
Unbelievable
Su kuo asocijuojasi žodžiai kelionė traukiniu Indijoje? Pirma mintis, atėjusi į galvą – pergrūstas vagonas, kuriuo žmonėms reikia dalintis su visokiais gyvuliukais, keleiviai ant stogų, nešvara, žodžiu – košmaras. Tačiau egzistuoja ir kitas kraštutinumas, pavadinimu Maharajas’ Express. Tiesa, tai ne šiaip traukinys, kuriuo nuvažiuosi iš miesto A į miestą B – jis panašesnis į kruizą sausuma. Tokio 6-8 dienų pasivažinėjimo kaina – nuo 6400 $. Nice.
Pažiūrėkim, ką keleivis už tai gauna. Kiekviename kambaryje – LCD televizorius, DVD grotuvas, telefonas, internetas, individualiai reguliuojama oro temperatūra… Maistas ir vietinės gamybos gaivieji ir alkoholiniai gėrimai įskaičiuoti. Taip pat nemokamai galima vakarieniauti mieste, naudotis liokajaus, gidų paslaugomis.
Yra ir šiokių tokių reikalavimų – pirmiausia, aprangos kodas. Rekomenduojamas – smart-casual, vakarienės metu – oficialus. Rekomenduojama išjungti mobiliųjų telefonų garsą. Traukinyje rūkyti negalima, kaip ir visose viešose vietose Indijoje. Labai gražiai pasakoma, kad vaikai iš principo nepageidaujami – nurodomos sąlygos tėvams, o paskui parašyta: This option is not recommended by RIRTL :)
Gal ir nieko būtų. Kažin, kaip keliautojai reaguoja į drastiškus aplinkos pokyčius, kai išlipa pasižvalgyti kokiame nors mieste?