Vasaris 2010

Sveikinimai ką tik paskelbtai Metų Moteriai

Ja tapo Aušrinė Marija Pavilionienė.

Ne itin atidžiai stebėjau apdovanojimų ceremoniją, ypač – jos pabaigą, bet kai buvo paskelbta Metų Moters pavardė, pradėjau ploti, nors namie buvau viena.

Taip, skirtingais laikotarpiais (manau – ir priklausomai nuo mano amžiaus) aš įvairiai vertinau ponią Pavilionienę. Žinoma, man atrodo, kad dabartinis mano amžius yra pats geriausias iš visų iki šiol, todėl ir mano vertinimai geriausi tie, kurie vyksta dabar:) Bet jei rimtai – aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad patriarchatu ir homofobija atsiduodančioje valstybėje Metų Moterimi išrinkta iškili ir išmintinga persona, visu savo gyvenimu ir darbu teigianti toleranciją.

Mums labai pasisekė.

Nepykit, aš vėl apie Sodrą – socialinį draudimą ligos ir senatvės atvejui

Sodra iki šiol draudžia nuo ligos, invalidumo ir senatvės nedarbo. Čia toks labai grubus apibendrinimas. Nesigilinsiu, kiek tai draudimas, kiek renta, kiek įsivaizduojamos garantuotos pensijos, kurios štai ir vėl buvo sumažintos, o dabar gal kažkas padidins. 7-15%, kaip žada antraštės.

Negaliu nesistebėti,  bet galėčiau ir piktintis, paskaičius tokią SADM ministro citatą – vėlesnis pensinis amžius leistų pensijas padidinti 7-15 proc.

Bet juk Sodros reforma yra ne apie tai!! Tiksliau – turėtų būti. Dar tiksliau, – reformos esmė turėtų būti ne galimybė iš surenkamų įnašų parūpinti didesnes išmokas jų gavėjams, o galimybė sukurti piliečiams prielaidas pa(si)rūpinti savo oria senatve priimant atsakingus srendimus. Žmonės, galvokime galva… Toks Sodros reformavimas nieko nereformuos, o tik imituos darbą, leis politikieriams kalbėti ir gauti žiniasklaidos eterio laiko, atidės problemų sprendimų paieškas. (Na gerai, ne mes, mūsų anūkai turės rasti sprendimą. ) Ir sudarys prielaidas populistiniams išvedžiojimams.

Beje, mes ne vieni (turiu galvoj, Lietuvoje) ieškome tokių sprendimų. Daugybės valstybių šviesios galvos dabar apie tai kalba, ne tik čia.

Gėda Birutei arba kaip ordino nedavė

Prieš pradėdama dėstyti savo mintis primenu šio blogo paantraštę – subjektyvu, bet sąžininga – ir dar prisipažįstu, kad esu visai nekompetentinga politikoje, pasisakau tik kaip žmogus, stebintis, kas vyksta jo šalyje. Čia in case kokiam kompetentingam komentatoriui mano mintys pasirodytų šventvagiškos :)

Daug neišvedžiosiu, trumpai – ar jūs girdėjote signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės reakciją į šalies prezidentės komentarą, jog šiais metais ji neplanuoja ordinais apdovanoti kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų? Jei ne, nueikite į LRT archyvą ir susiraskite vasario 18 dienos laidą „Šiandien“. Verta.

Pasak ponios Valionytės, toks prezidentės sprendimas verčia ją abejoti, ar tebėra suvokiama kovo 11-osios akto reikšmė, ar valstybė turi etiketą. Mat savo šalyse latviai apdovanoti, estai apdovanoti, o lietuviai – ne. Neapdovanoti ir neįvertinti. Išskyrus medalį. Ir dar išskyrus tai, kad savo laiku visi signatarai nominalia verte galėjo įsigyti žemės. Pabrėžiu, kaip ir ponia pabrėžė, NIEKAS jiems žemės nedovanojo. Jie turėjo ją ĮSIGYTI. Nominalia verte. Įdomu, kiek ta žemė kainavo? Tikriausiai ne tiek, kiek dabar rinkoje prašoma, ar ne? Dargi Birutė pareiškė, kad ji ir kolegos yra labai įsižeidę, kad negaus tų ordinų, kurių, beje, patys ir paprašė. Neoficialiai, sveikindami prezidentę inauguracijos proga. Pasak Valionytės, prezidentė žadėjo klausimą išspręsti. Ir išsprendė. Ale, kad signatarų klubo vadovei nepatiko tas sprendimas.

Diev, kaip tragikomiškai visa tai skamba. Come on, turėkit gėdos, Birute, prašyt ir po to piktintis, kad neduoda kažkokio ordino. Kam jums jo reikia? Į grabą pasiimt? Juk jis garbės nepriduos, didžiausią garbę, kokią galima jūs jau turit, nes pasirašėt tą dokumentą, oficialiai įėjot į Lietuvos ir pasaulio istoriją. Gerbiam jus už ryžtą, drąsą, ačiū. Prezidentė sakė, kad signatarams buvo įteikti automobiliai, minėta žemė, Valionytė pati užsiminė ir apie gautą medalį. Tai ko dar reikia? Ir ypač šiuo metu, KAI TRŪKSTA PINIGŲ! Matyt, signatarai būtų patenkinti tik tuomet, jei kiekvienam nupirktume po namą pajūry ir dar žemės prie jo atriektume… Ir dar po limuziną su vairuotoju duotume. Ir dar gal tarnų? Ir, žinoma, kiekvienais metais po medalį. Bet gal tada reiktų kasmet apdovanoti ir kitus Lietuvai nusipelniusius žmones, na, pavyzdžiui, sportininkus? Jei visus, tai visus. Ir kasmet. Gal net visą biudžetą reiktų tam paaukoti? Tada vat valstybė parodytų savo etiketą ir tai, kad išties suvokia šaliai svarbių įvykių reikšmę. Ar ne, Birute?

Šiaip jau man gėda girdėti tokius pasisakymus. Tada ir pagarba tokiems žmonėms prapuola. Taip kad, Birute, geriau rūpinkitės savo garbe kitais būdais.

Na, pasipiktinau truputį, reikėjo :) Reikia gi kartais išsikalbėt. Ačiū, kad išklausėt, lauksiu komentarų ir jūsų nuomonės šiuo klausimu.

Su meile — Goa

Atsimenate praėjusių metų viešbučių ir kavinių akciją Užtemdykime Lietuvą (kažkaip kitaip vadinosi, bet nepamenu, vis tiek suprasite)? Mano akimis, tai buvo pati neatsakingiausia šalies ir klientų, pati nepatriotiškiausia ir šiaip – pati blogiausia šantažo akcija. Pasipiktinimą didino tai, jog kol plakatais išsidabinę viešbučiai ir restoranai apdainavo savo apverktiną būklę, mes kaip tik ieškojome vietos didelėms vestuvėms. Ir ką jūs sau norite – vertinant kainos ir kokybės santykį, kainų korekciją pagal rinkos padėtį, paslaugumą ir lankstumą apskritai, man nepasirodė, jog toji būklė tokia jau apverktina. Kaip jums toks įsiklausymo į klientų poreikius pavyzdys – pasiūlymas visą sodybą užimti ketinantiems vestuvininkams išsikraustyti kitą dieną iki 12 val., nes vakare pirties reikės kitiems klientams…

Žodžiu, tie užtemdytos Lietuvos plakatai kaimo sodybose ir svečių namuose Palangoje mane gerokai siutino, taigi dariau mini tyrimą, ir geriausiai aną akciją, man rodos, iliustruoja net kelis kartus išgirstas atsakymas – ką jūs, nei čia mes jaučiam tą krizę, nei ką, mes pasikabinome plakatą dėl solidarumo. Maždaug – dėl smagumo. Jau pasakiau, kad man tai atrodė baisiai neatsakinga pirmiausiai savo verslo ir savo klientų atžvilgiu, ir, kaip laikas parodė, nieko iš to neišėjo.

Bet norėjau ne apie tai. Ryanair paskelbė apie plėtros planus Lietuvoje, ir šiaip artėja vasara, o tai reiškia, kad tuoj vėl prasidės diskusijos turizmo tema Lietuva vs Turkija, Egiptas, Kipras, Tailandas et al. O štai aš ką tik grįžau iš Indijos, Goa, kur patyriau niekur neparduodamą ir nenuperkamą dalyką – svetingumą. Ne sukurtą, pateikiamą ant lėkštutės kaip neatsiejamą savaitgalio paketo dalį kartu su minkštais frotiniais chalatais ir nemokama valanda spa, bet tą, kuris sako: kas geriausia – svečiui. Iš tiesų seniai patirtas pojūtis, kai visus vietinius ypatumus – dulkes, abejotiną švarą, tirpią kavą, dušą, kuriame yra rankšluosčiai, bet nėra muilo – nustelbia visada atpažįstamas ir su niekuo nesupainiojamas nuoširdumas. Ar jums čia patinka? Ar kitais metais vėl atvažiuosite, klausia jie. Just look, look don‘t cost – kviečia visokį pliažinį niekalą pardavinėjanti pardavėja gatvėje. Ir daro tai taip nuoširdžiai, bet neįkyriai, kad čia pat sustoji valandžiukei pasikalbėti. O jei sakai, kad vėliau, ji klausia — you promise tomorrow? Jei į tą patį restoraną vakarienės ateini antrą kartą, tampi mylimiausiu klientu, jei trečią – beveik draugu. Visų padavėjų. Ir dėl to tau nebesvarbu, kad vietoj balto vyno atnešė raudono, o mojito kokteilis labiau primena smulkinto ledo krūvą.

Ir tada pagalvoji: kaip teisingai tai vadinama angliškai – hospitality services.

Klausimą ar viskas gerai, nieko netrūksta? iš vikrios padavėjos girdžiu tikriausiai du iš trijų apsilankymų restorane. Bet kiek kartų – su nuoširdžiu susidomėjimu? Nebeatsimenu, kaip vadinosi pirmasis ispaniškas restoranas prie kazino Basanavičiaus gatvėje, bet vis dar atsimenu, kaip prie mūsų, dviejų seserų su džinsais, nusprendusių iki mėnesio pabaigos dviem savaitėms likusius bendrus 150 litų išleisti prašmatniems pietums (patikėkite, prieš 10 metų tai buvo didelė suma), priėjo moteris, prisistačiusi jo šeimininke, ir paklausė, kaip mums čia patinka. Nuo to laiko Vilniuje atsidarė ir užsidarė daug gerų restoranų, pusę jų aplankiau, bet nei viename jų nepasijutau nuoširdžiau priimta, su tikru, nesumeluotu dėmesiu ir noru palepinti.

Nenoriu, kad šis įrašas baigtųsi eiliniu pabumbėjimu apie paslaugų kokybę. Tebūnie tai viltingas palinkėjimas, kad artėjantis turizmo sezonas į mūsų viešbučius, restoranus, parduotuves kartu su lankytojų srautais sugrąžins ir tikrą nesumeluotą svetingumą.

Ir tai viskas?..

LLRI (Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas) pristatė Sodros permainos koncepciją. Pasipylė kritika. Pirmiausiai – politinė, kritikavusi bendrus principus ir pabrėžusi, kad už tokios koncepcijos nėra jokių skaičių. Vėliau – ilgesni ir detalesni straipsniai, išvardijantys visus pasiūlytos koncepcijos trūkumus ir reziumuojantys, kad už jos nėra jokių skaičių. Abiejų rūšių kritikuotojai sutartinai peikė mintį perduoti tam tikras funkcijas privatiems draudimo fondams ir pataikaujant stambiam kapitalui. Mane pradžiugino tai, jog buvo komentarų, kurie ne kritikavo, bet klausė. Ir man kyla bent keli klausimai.

Pirmiausiai – o kur daugiau pasiūlymų? Apie Sodros bankrotą garsiai kalbama jau beveik metai, nors visi protingi žmonės supranta, kad tokia situacija atsitiko ne per metus ir ne dėl krizės. Ar Laisvosios rinkos institutas yra vienintelis pažangios konstruktyvios minties bastionas Lietuvoje?  Kol kas panašu, kad SADM ir toliau imituoja, kad ieško sprendimo, ar tik kuria kritkuojamuosius komentarus vieninteliam šiandien žinomam Sodros pertvarkymo pasiūlymui. Kritikuoti paprasta, tai garantuotas būdas pasirodyti rimtu ir protingu nieko nesukuriant ir nepasiūlant. Betgi kada institutų ir universitetų šviesūs žmonės pasakys savo žodį?

Kitas klausimas – ar tikrai suprantam, ką skaitom? Koncepcija – tai pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema, daikto, reiškinio, proceso samprata. Čia nėra vietos skaičiams. Čia kalbama kategorijomis ir principais, ne skaičiais.
Kaip bebūtų, šiandien vis dar turim Sodrą, ir vis dar turim vieną vienintelį pasiūlymą, kaip ją pertvarkyti. Noriu tikėti, kad kitų pasiūlymų, tegu ir negausiai, dar bus. Rinktis iš vieno neprotinga, o kai bandai tą vienintelį siūlymą svarstyti, tai nenorom turi stoti į jo šalininkų arba kritikuotojų pusę. Negaliu ir nenoriu rinktis iš tokio menko pasirinkimų rato, bet negaliu nepasakyti savo nuomonės kaip eilinė pilietė, jau beveik 20 metų mokanti savo dalį į kiaurą maišą.

Negaliu sutikti su tais, kurie teigia, kad LLRI pasiūlyta koncepcija tinkama turtingiems, nei tiems, kurie sako, kad priėmus tokią sistemą, Sodra visiškai bankrutuotų, nes prapultų bet kokie jos finansavimo šaltiniai. Sodra ir taip jau bankrutavusi, o vienintelis būdas užtikrinantis pensijų bei kitų išmokų sumokėjimą iš šio vargano fondo yra nesibaigiantis skolinimosi maratonas. Be to, koncepcijoje kalbama apie principines nuostatas ir kategorijas, o ne apie laikotarpį, nuo kada pradėti Sodros pertvarką, nei apie jokią kitą konkretiką. Net jei jau šiemet rastusi politinė valia pradėti viešą diskusiją ieškoti geriausio Sodros pertvarkos varianto, net jei paskaitytume bent kelias koncepcijas ir pradėtume diskutuoti, tai geriausiu atveju toji pertvarka prasidės kada? Po penkių ar dešimties metų? Tikrai negreit. Ir tęsis ne metus. Neabejoju, kad ir kas bus valdžioje tuo metu, numatys protingą pereinamąjį laikotarpį ir pasirūpins apsaugoti visas socialines grupes.

Dėl koncepcijos tinkamumo turtingiesiems, tai, atleiskite, visai mitas. Nereikia mokytis aukštosios matematikos, kad suskaičiuotum – vos pusantro tūkstančio litų į rankas uždirbantis pilietis dar tūkstantį kas mėnesį atseikėja mokesčiais. Per metus – 12000. O per 30 metų? Tai su sąlyga, kad jo alga per visą darbingą amželį taip ir liks pusantro tūkstančio į rankas. Juk tikėtina, kad bet kuris protingas ir atsakingas žmogus tuo nepasitenkins, ir darys visa, kas įmanoma, kad uždirbtų daugiau. Bet jei net ir nepavyktų, ar tie 360 000 litų nėra pakankamai ženkli pinigų suma, kuri, jei privalomai sumokama į tinkamus fondus ir juose profesionaliai ir atsakingai valdoma, gali užtikrinti bent jau neblogesnį pragyvenimą senatvėje nei tai, ką šiandien pensijos pavidalu gauna 30 – 40 metų dirbę mūsų tėvai.

Tada dar baisusis argumentas prieš privatininkus. Akivaizdu, kad tas žodis nepriklausomoje Lietuvoje vis dar kelią pyktį ir panieką, bet nežiūrint to, man kyla klausimas – o kas blogo yra su privačiais draudimo fondais? Aš atsimenu laiką, kai Lietuvoje veikė vienintelė draudimo bendrovė, bet jau beveik penkiolika metų, kai privačių draudimo bendrovių yra daugybė, o žmonės savanoriškai draudžia ten savo turtą ar gyvybę (beje, privalomai taip pat – vairuotojų civilinę atsakomybę), ir kol Draudimo priežiūros komisija ar bet koks jos atitikmuo kompetetingai atlieka savo darbą, niekam problemų dėl to nekyla. Visiškai pritarčiau tiems, kurie pasakys, kad tokią rinką būtina reguliuoti ir griežtai prižiūrėti. Kaip RRT prižiūri ryšius ir telekomunikacijas, o VKEKK kontroliuoja energetikos ir šildymo kainas gyventojams.

Vistik labiausiai nustebino (nors ir tikėjausi, kad tokių bus) argumentai, kurie pirmiausiai mojuoja Europos Sąjungos direktyvų numeriais, Europos socialine chartija, Konstitucija ir kitais lietuviškais ir nelietuviškais teisės aktais. Kodėl? – labai primena kokios stambios įmonės teisininko argumentus, kodėl negalima padaryti vieno ar kito pakeitimo sutartyje ar sąlygose klientams ar partneriams, motyvuojant bet kokiom taisyklėm, kai tikroji priežastis – tiesiog pateisinti savo prasmingą, tik vertės nesukuriančią darbo vietą. Todėl labai norėčiau tikėti, kad randantis tikrai diskusijai apie koncepcijos nuostatas ir principus, jiems bus priešpastatomi kitos nuostatos ir principai, o ne teisės aktai, kurie turėtų tarnauti bet kokios koncepcijos įgalinimui ir jos nuostatų praktiniam realizavimui.