Praėjusią savaitę buvau pakviesta dalyvauti SADMe (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) organizuotoje baigiamojoje SODROS reformos pasiūlymo aptarimo diskusijoje. Šiek tiek nustebau dėl tokio pakvietimo, o pasiaiškinusi tos pačios SAD ministerijos svetainėje, kaip buvo organizuojamos ankstesnės diskusijos, nuvykau vedina smalsumo: įdomu buvo, kodėl mane kvietė, ir kodėl į baigiamąją diskusiją, nors ir nežinia, kur rasti tarpinius SODROS reformos siūlymus; įdomu, kas dar kviečiami dalyvauti; įdomiausia, kaip bus organizuojamas darbas diskusijoje, kur rasti kitokius, ne ministerijos darbo grupės ruoštus pasiūlymus, kaip ir ar bus į juos atsižvelgiama. Čia pateikiu savo pastebėjimus ir kelis klausimus.
Pirmas dalykas, ko labai pasigedau ir skaitydama SADMo pasiūlymą (iki šiol skelbiamą ministerijos svetainėje) ir dalyvaudama susitikime praėjusį penktadienį – kokiu tikslu toji SODRA reformuojama. Kam SODRA reikalinga, kokia jos misija, ir tuo pačiu – kokia yra jos reformos misija? Gal iš esmės tas trūkumas geriau už viską atsako į klausimą, – ministerija nesistengė reformuoti SODROS, bet pasistengė ją išsaugoti. Todėl visos prielaidos, nuostatos ir uždaviniai darbo grupės pateikti atsispiriant nuo pozicijos kaip padaryti, kad SODRAI būtų geriau, o ne kaip sukurti pažangią, tęstinę ir visuomenei naudingą socialinio draudimo sistemą (kurios funkcija būtų užtikrinti minimalią ar bazinę socialinę pensiją darbo pajamų netekusiems piliečiams).
Kadangi nebuvo atsakoma į šį esminį klausimą, natūralu, kad diskutuojant atskiromis viceministrės Morkūnienės pristatytomis temomis galima buvo eretiškai uždavinėti provokacinius klausimus, kaip pvz., ar SODROS tikslas yra didinti gimstamumą? Nes jei taip, galima suprasti norą netrumpinti ar nepakankamai trumpinti motinystės (tėvystės) atostogų. Skatinti šeimų kūrimasi? Tada aišku, kodėl našliams ar našlėms vis dar numatomos pensijos, galvojant, kad nevedusiems ir garbaus amžiaus sulaukusiems senukams gyventio po vieną yra … pigiau? Paprasčiau? Man atrodo, SODRA turėtų būti ne apie tai.
Net ir atsisakius kai kurių privilegijų, valstybinių pensijų ar pensijų (kažkodėl vadinamų išmokomis) dubliavimo, vadinamosios reformos projekte akis bado lengvatos ir išimtys. O LLRI atstovė, pakviesta pasakyti savo nuomonės bet kuriuo klausimu, akivaizdžiai buvo išklausyta žinančiai linguojant galvomis, nes ko gi daugiau iš jų, kapitalistų, tikėtis – tiesiog ore sklandė neigiama nuostata. Ir todėl noriu užduoti kitą klausimą – ar tie, kurie dalyvaudami ministerijos darbo grupėje faktiškai rengė pasiūlymą SODROS taip vadinamai reformai bent kartą perskaitė alternatyvius siūlymus ir koncepcijas be išankstinės neigiamos nuostatos? Ar tie garbūs ministerijos ponai ir ponios, kurių rankose buvo istorinė galimybė sukurti naują efektyvią ir pažangesnę už esamą socialinio draudimo sistemą, uždavė sau klausimą, koks jų darbo tiklsas? Matant tai, kas skelbiama viešai, susidaro gana vienareikšmis įspūdis: 1) darbo grupės tikslas buvo ne reformuoti SODRĄ ir pakeisti ją efektyvesne sistema, bet išgelbėti SODRĄ tokią kaip yra, su kuo mažesnėmis aukomis; 2) bet kuris kitaip galvojančio pasiūlymas skaitomas iš anksto žinant, kad tai blogas pasiūlymas, ir čia jau ne tik SADMo klerkų (rašau tą žodį be jokios ironijos), bet daugumos lietuvių bėda – jei ne mano sugalvota, tai blogai sugalvota..
Įdėmiai skaičiau ir LLRI ekspertų naujos SODROS koncepcijos, ir R.Kuodžio siūlymus bei komentarus šia tema, ir P.Gylio siūlymą nacionalizuoti privačius antros pakopos pensijų fondus, ir SADMo siūlymus kaip atlikti kosmetinį SODROS remontą. Girdėjau, kaip po diskusijos ministerijoje ministras Jankauskas sakė, kad jam kaip ministrui ir žmogui reikia dar savaitės, kad finalizuotų ir pateiktų galutinį SODROS reformos projektą svarstyti vyriausybei (šiandien jau ir pateiktas). Tikiu, kad ponas Jankauskas – darbštus ir padorus žmogus, ir padarys viską, kas jo valioje, kad pagaliau ant vyriausybės stalo atsirastų dokumentas, kurį jis anksčiau ar vėliau turės pristatyti. Kad ir kokio turinio bus tas dokumentas, iki šiol vykusios diskusijos ir polemika, kurią galėjau stebėti viešojoje erdvėje, aiškiai rodo, kad šiandien nei ministerija, kurios pavadinimas turbūt labiausiai prasilenkia su faktinėmis funkcijomis, nei įvairios interesų grupės, su kuriomis ministerijos darbo grupė susitikinėjo aptarti situacijos ir vadinamosios reformos apmatų, nei pati visuomenė nėra subrendusi reformai. Geriausiu to įrodymu skamba klausimas na priimsim reformą, o ką rytoj darysim su pensijom tiems, kam dabar sueina 55, 60 ar 65?
Pirmiausiai turėtume suprasti, kad visoms šioms amžiaus grupėms, kaip, ko gero, ir šiandieniniams keturiasdešimtmečiams, teks sulaukti ir gauti pensijas vis dar iš tokios SODROS, kokia ji bus po šios ar kitos panašios kosmetinės pertvarkos. Susitaikius su mintimi, kad per visą darbingą gyvenimą sumokėjus į kiaurą SODROS katilą po kelis šimtus tūkstančių litų, išėjus į pensiją, teks pasitenkinti gal kokiu trečdaliu ar ketvirtadaliu to, ką sumokėjom. Ir tai dar tuo atveju, jei turėsim ilgą ir gražią senatvę. Nes jei mirsim nelabai seni, tai nei mūsų vaikai, nei anūkai mums pagal konstituciją priklausančios pensijos nepaveldės. Belieka linkėti, kad jie jau kaups savo pensijas sąmoningai ir atsakingai pasirinkdami pinigų kaupimo senatvei ar juodai dienai būdus, ir tuo pačiu metu nedidele savo pajamų dalimi solidariai dalyvaudami naujoje – kada nors – reformuotoje socialinio draudimo sistemoje.
O kol kas darbas, kurį viešai vadina SODROS reformos planu liūdnai primena pasaką – Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas.
