Atsimenu kaip dar būdama mano amžiaus mano mama vis kalbėdavo – na, išeisiu į pensiją, ir dėl nieko man galva neskaudės… Šiandien ji jau galėtų būti pensininkė, tačiau dirba ir net pagalvoti nenori, kad vieną rytą jai tiesiog nebereiks eiti iš namų.
Atmeskime šios dienos problemas, krizę, valstybės biudžeto deficitą, didelį nedarbą. Pamirškime, kad šiandien pensijos tapo tik visuomenės skurdo problemos sprendimo būdas, kad ir koks neefektyvus. Yra kiti du aspektai, kol kas pas mus įvardijami toli gražu ne pagrindiniais ir net ne svarbiais. Vienas – žmogaus išlikimas už save atsakingu, aktyviu darbo rinkos dalyviu, gebančiu apsirūpinti darbo pajamomis, dalyvaujančiu ekonomikoje, mokančiu mokesčius. Kitas – nustatydami pensinį amžių, nesvarbu, 55 ar 75 metai, nustatome ribą, po kurios žmogus nepriklausomai nuo jo valios yra verčiamas drastiškai pakeisti savo aktyvumą, socialinius įpročius, elgesį ir per dieną išsijungti ir tapti netinkamu darbo rinkai ir iki tol buvusiam įprastam gyvenimui. Vien jau nuo tos minties galima susirgti. Kiek kartų teko girdėti apie tai, kaip į pensiją išleistas žmogus pasijuto nereikalingas, nelaimingas, susirgo depresija?
Prieš kelias savaites klausiau įdomaus pranešimo apie tai, kokios problemos kyla norint radikaliai ir efektyviai pertvarkyti valstybinio socialinio draudimo sistemą, kokias galimybes ir problemas analizuoja mokslininkai (LLRI pakviestas pranešimą skaitė suomis Oskari Juurikkala, Helsinkio universiteto Tarptautinės ekonominės teisės instituto mokslinis darbuotojas). Be kitų įdomių įžvalgų ir pasvarstymų, ekspertas kalbėjo ir apie valstybės, kaip aukščiausios visuomenės organizavimosi formos, besaikį norą reguliuoti visas kitų, žemesnių visuomenės organizavimosi formų (nevyriausybinių organizacijų, religinių bendrijų, šeimos, bendruomenių) veiklas ir egzistavimą, ir kaip iš to dažniausiai neišeina nieko gero.
Šiandien sulaukusius tam tikro amžiaus valstybė mus nurašo – išleidžia į pensiją. O kas, jei pensinį amžių galima būtų pačiam pasirinkti? Jei nusprendėte, kad jau norite sumažinti tempą ir nebedirbti – nedirbkite, net jei jums dar vos keturiasdešimt. Žinoma, tai niekaip nesiderina su šiandien veikiančia pensijų sistema, nei su tuo, kaip ji atrodys atlikus plačiai diskutuojamas parametrines pertvarkas. Bet įsivaizduokim, kad praėjo trisdešimt metų, tikroji reforma įvyko, ir kiekvienas esam laisvas pasirinkti, kiek ilgai dirbsime. Vienintelė sąlyga, į kurią reikia atsižvelgti – ar jau esu sukaupęs pakankamai pinigų, kad galėčiau gyventi negaudamas darbo pajamų. Ir žinoma, asmeninis pasirinkimas. Nes juk gali būti, kad jūs ir 80-ies sulaukę būsit žvalūs, darbingi, ir vertingi savo žiniomis, patirtimi ir branda. O gal norėsite dirbti pusę dienos, arba dvi dienas per savaitę? Tada belieka tikėtis, kad sistemos reformatoriai bus tiek toliaregiai ir nuoseklūs, kad numatys besikeičiančius vyresnių žmonių darbo sąlygų reikalavimus.
Mano mamai pasisekė, kad jos darbdaviui dirbantis pensinio amžiau buhalteris atrodo patikimas ir vertingas darbuotojas. Tačiau taip pat žinau ne vieną atvejį, kada darbdavys, konkrečiai – miestelio savivaldybė, tiesiog išleido savo darbuotojus į pensiją, nes kitaip ir negalėjo pasielgti. Ir nereikia bambėti, kad pensininkai užima jaunimo darbo vietas. Tie prieš jų norą pensijon išvaromi žmonės dažnai pergyvena ne dėl to, kad dienos tapo ilgos ir beprasmės (po kiek laiko jie randa užsiėmimų), o dėl to, kad jų ekspertizės ir kvalifikacijos jau nebereiks, kad visa sukaupta patirtis daugiau niekam nebus reikalinga ir panaudota.
