Eretiškas klausimas? Kartais jau kyla noras jį užduoti. Kai sako, pvz., kad valstybės tikslas yra įsivesti eurą bet kokia kaina, bet būtinai konkrečiais metais. Kam jis reikalingas? Kad žmonės geriau gyventų? Bet gal reiktų pirma atsakyti į klausimą, ko tikrai reikia, kad žmonės geriau gyventų, ir tik po to pagalvoti, ar ir kuo euro įvedimas vienais ar kitais metais geriau prisidės prie žmonių gerovės.
Metiniame pranešime prezidentė ragino atsisukti į žmogų. Kvietė elgtis savo valstybėje kaip savo valstybėje. Kūrybiškai tvarkytis ir sąžiningai ieškoti išeičių, kad žmogui būtų geriau. Negaliu neprisiminti vieno parlamentaro argumentų kritikuojant dvigubos pilietybės idėją – esą, turėdamas dviejų valstybių pilietybes žmogus elgsis taip, kaip jam patogiau, ir bus lojalus tai valstybei, kurioje jam geriau… Ar tai smerktina? Ar valstybės tikslas nėra jos žmonių gerovė? Aš tikrai norėčiau būti piliete ne tik Lietuvos, kur visiems striuka ir trūksta, bet ir Lietuvos, kuri geriau nei kitos valstybės rūpinasi piliečių gerove.
Dauguma Seimo vyrų ir moterų, rinkdami protingus žodžius ir žerdami juos iš tribūnų dažniau kalba tam, kad rimtai atrodytų, bet ne kad kažką protingo ir esminio pasakytų vardan kokio tikslo. Pas mus reformos vykdomos ne tam, kad žmogui būtų geriau, bet kad sistema funkcionuotų. Kokia? Vardan ko? Nesigilinkime. Šiandien jie kalba iš tribūnų, juos fotografuoja, jų nuotraukas spausdina laikraščiai, jie sėdi televizijos ir radijo studijose nutaisę kuo rimtesnius veidus. Vardan ko jie ten yra ir tai daro? Aš nežinau. Jie, manau, irgi nežino. Jiems buvo svarbu ten atsirasti. Dauguma jų nė negalvojo, kad statusas vertingas ne dėl paties statuso, o dėl darbų, kuriuos įgalina suplanuoti ir nuveikti, vardan tikslo, kurį galima iškelti ir jo siekti.
Man labai gaila, bet atrodo, kad didžioji dalis seimūnų užsiima tuščiažodžiavimu. Atrodo, jiems nei svarbu, nei suprantama, už ką jie balsuoja. Ir čia aš kalbu ne apie nesusivokusius amžinus naujokus, kurių kiekvienam Seime būna, bet apie tuos, kurie registruoja įstatymų ar jų pataisų svarstymus, kurie linksi galvomis įvairiuose komitetuose, kurie formuoja valstybės politiką, kurių balsas ir yra valstybės balsas. Be jokios ironijos. Strateginio mastymo deficitas ir nesavarankiškas, neatsakingas žmogus, ko gero, yra mūsų turimos švietimo politikos rezultatas ir pagrindinė priežastis, kodėl negalime nei sukurti, nei įgyvendinti būtinų struktūrinių reformų įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Nes vis dar priešpastatome valstybę ir žmogų. Linkiu mums visiems, kad greičiau susivoktume, jog žmogaus ir valstybės vienas tikslas – žmogaus gerovė.
