Tag: Lietuvos įvaizdis

Jei negražiai aptarnavo restorane…

Facebooke nesusilaikiau nepakomentavusi seno (beje, labai mielo) pažįstamo, nusprendusio palikti Lietuvą, statuso. Tame statuse buvo, kaip suprantu, kažkas panašaus į atsisveikinimą. Pacituosiu: Ačiū už palaikymą draugai, graži šalis Lietuva išties, tik gaila, kad supista valdžia dulkina visaip kaip gali taip žmones, o darbdaviai mėsinėja eilinius žmones kaip maitvanagiai be jokio gailesčio…Gaila, kad pastarieji nežino, kad smirda MĖŠLU…Labai tikiu, kad kažkada viskas pasikeis…ŪRA:)

Įdomus ne tiek Facebooko statusas ir jau tikrai ne aštrūs žodeliai (kurie, mano galva, čia tikrai nesukūrė papildomos emocijos, jei to siekta). Užkliuvo kas kita – ar prieš paliekant namus būtinai dar reikia juos ir apdergti? Puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės šiandien nemato kitos išeities, kaip tik ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Puikiai suprantu, kad kai kurie jau gimė žinodami, kad nori gyventi svetur. Tik nesuprantu vieno – kodėl, o kodėl išeinant reikia garsiai trenkti durimis ir spjauti į veidą už jų pasilikusiems? Ne tik taip galiu traktuoti tokį elgesį – viskas, aš emigruoju, o jūs, avinų banda, likit, jei jums tinka.

Kai restorane gaunate neskanų patiekalą arba jus negražiai aptarnauja, paprastai jūs tiesiog nepaliekate arbatpinigių ir niekada nebegrįžtate.  Tačiau paliekantys jiems neįtikusią tėvynę kažkodėl jaučia pareigą ne tik garsiai trinktelėti durimis, bet ir apspjaudyti  kilimėlį prie durų. Ir jau visai protu nesuvokiamas dalykas – į protesto akcijas prie šalies ambasadų temptis vaikus su plakatais a la man gėda, kad gimiau Lietuvoje.

Šitaip besielgiantys kažkodėl naiviai įsivaizduoja, jog toks elgesys neturi nieko bendro su Lietuvos dergimu. Tą aiškiai iliustruoja ir minėtas Facebooko įrašas, iš kurio akivaizdu, jog graži šalis Lietuva ir supista valdžia bei darbdaviai mėsininkai yra skirtingi, nesusiję dalykai. Šalis graži, tik valdžia negraži. Bet aš nesutinku: mano galva, kiekvienas turime tai, ko nusipelnėme. Kitaip tariant – ką pasėjai, tai ir pjausi. Čia kaip su besipykstančiomis poromis: na kaip atrodo, jei žmona nuolat viešai “varo” ant savo vyro? Galima nekęsti Kubilo, keikti Seimą ir SoDrą, bet turime tai, ko patys esame verti. Darbdavius – kokių nusipelnėme, sutikdami fiktyviai gauti didesnį atlyginimą vardan didesnės motinystės išmokos, Sodrą – kokius mokesčius mokėjome, seimūnus – kokius išsirinkome, sistemą ir valdininkus – kokius toleruojame. Linkiu sėkmės visiems, kurie išvažiuoja neva protestuodami ir nebegalėdami žiūrėti į žlugdomą Lietuvą. Linkiu sėkmės ir supratimo, jog Lietuva – tai jūs.

Skaudi įvaizdžio tema

Kalbėdami apie Lietuvos įvaizdį, arba tiksliau – jo nebuvimą – mėgstame save palyginti su estais, kurie ilgalaike valstybės įvaizdžio formavimo politika rimtai rūpintis pradėjo iškart po nepriklausomybės atgavimo. Lietuvos valdžios vyrai, tuo tarpu, tik kūrė tarybas ir komisijas, net popieriuje nekeldami pernelyg didelių tikslų.

Tarybas kūrė ir darbą simuliavo, kol nusprendė (arba nuo kažko nusižiūrėjo), jog reikia vienos rimtos Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos. Sveikintina. Pasamdyti konsultantai, įvertinta tuo metu buvusi situacija, pateikti siūlymai. Tik iki vieningo įgyvendinimo neprieita – matėsi pavienės kai kurių institucijų pastangos, bet tik tiek. Mano nuomone, dar padirbėjus prie projekto, galėjom turėti tikrai aiškiai padalintas atsakomybes ir kryptį. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Naujausias pokštas šia tema – pasamdyti kiti konsultantai, sukūrę garsųjį šūkį Lietuva – drąsi valstybė. Taip, tikrai drąsu vis kurti strategijas ir nepajudinti piršto dėl jų įgyvendinimo.

Vos 2 metus gyvuojantis Kosovas pradėjo valstybės įvaizdžio formavimo kampaniją su taikliai parinktu šūkiu – The young Europeans. Ironiška, tačiau teisinga, kad nuo šiol kalbėdami apie savo amžiną problemą lygintis galim ir su jaunaisiais europiečiais.