Praėjusį pirmadienį ministras Jankauskas suskubo raminti pensininkus, turinčius žemės, kad nėra planų mažinti jiems pensijų. Normaliom sąlygom (nors jau kurį laiką neatrodo, kad Lietuvoje iš viso kas nors vyksta normaliom sąlygom) toks ministro pareiškimas tikrai stebintų – panašiai, kaip stebintų mokytojo pareiškimas klasėje, kad šiemet reiks mokytis, arba darbdavio pasakymas, kad už darbą bus mokamas atlyginimas. Nes manytum, kad taip ir turi būti. Nes taip parašyta įstatyme. Gaila, bet realybė rodo, kad tai, kas rašoma įstatymuose toli gražu nėra taisyklė, kurios laikomasi. Nes kiekvieną kartą, kai pasirodo nepatogu ar per brangu laikytis įstatymo, pradedama ieškoti įstatymo netinkamumo ar netobulumo įrodymų ir randama priežasčių, kodėl to įstatymo laikytis būtent dabar nereikėtų.
Paskutinis atvejas – renta poniai Brazauskienei, bet noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie konkrečią personaliją, o apie vieno iš Lietuvos Respublikos prezidentų, dabar jau mirusio, našlę.
Turime įstatymą, kuris aiškiai apibrėžia, kokiais atvejais ir kokia renta turi būti mokama mirusio valstybės vadovo sutuoktiniui. Mano galva, čia būtų galima padėti tašką. Nes viskas surašyta. Tik kažkam kilo mintis, kad ir šį kartą būtų galima kaip nors apeiti įstatymo nuostatas.
Kai tas įstatymas buvo rašomas, niekas nesigilino. Tiesiog parašė dar vieną įstatymą. Nesigilino, nenagrinėjo, kaip tai veikia kitose šalyse, arba mažiausiai – nepakankamai panagrinėjo. O dabar atrado – našlė turi turto? Kokios čia dar rentos? Pakeiskim įstatymą! Man tai žiauriai (tikrąja žodžio prasme) primena “Šuns širdį”…
Ar ne ta pati situacija klostosi kiekvieną kartą, kai žiniasklaidoje eskaluojama, esą į strateginių Lietuvos įmonių vadovų vietas samdomi žmonės gauna per dideles algas, o jei turi pasitraukti iš darbo, tai ir nepamatuotai dideles išeitines kompensacijas. Man buvo liūdna ir apmaudu, kai vienos didžiausių kažkaip keistai sukurtos strateginės Lietuvos įmonės (jau neegzistuojančios) aukščiausias vadovas, priverstas nutraukti savo karjerą visai ne dėl savo noro ar nesugebėjimo dirbti, buvo kaltinamas, kad pasiims jam “nepriklausančią” išeitinę kompensaciją, kurios dydis, sutinku, būtų buvęs daugiau, nei didelė dalis mūsų tautiečių uždirbs per visą savo darbingą gyvenimą. Buvo dar keisčiau, kai jis tos kompensacijos viešai atsisakė.
Kiekvienas verslo vadybos magistras, svajojantis apie būsimus darbus ir iššūkius, ir ypač – apie būsimą karjerą, tikrai pabando įsivaizduoti save kokios multimilijoninės kompanijos vadovo poste, didžiuliame biure dangoraižio kampiniame kabinete, vežiojamą brangiu automobiliu ir atostogaujantį egzotikoje ir prabangoje. Žinia, pastarojo dešimtmečio stambiųjų Amerikos ir Europos kompanijų nesėkmių fone, kuomet didžiausius nuostolius patyrusių ar net ties bankroto riba atsiradusių ir tik vyriausybių gelbėjimo veiksmų dėka išlikusių bendrovių aukščiausieji vadovai palikdami savo darbovietes gavo šimtatūkstantines ir milijonines kompensacijas, net ir verslo pradmenų ragavusiam stebėtojui galėjo kilti klausimas, ar jos pelnytos. Kitiems – t.y.daugumai – tai kėlė ne abejones, o pasipiktinimą, nes dauguma žmonių linkę matyti tik atlygį, bet nesugeba suvokti tų brangiai apmokamų žmonių darbo svarbos, intensyvumo, jų gebėjimo priimti sprendimus, prisiimti riziką, ir atsakomybę. Drąsa rizikuoti turbūt yra svarbiausias verlso variklis. Drąsus vadovas yra vertybė, kuri kelia kompanijos akcijų vertę. Ar galima dėl tokių savybių samdyti žmogų, o paskui bausti jį už nesėkmę? Jei taip, grįškime prie planinės ekonomikos.
Kuo šios situacijos panašios? Pirmiausia – mūsų visuomenės, ar bent jau jos dalies suktumu, kai kiekvienoje nepatogioje situacijoje stengiamasi rasti landą, pateisinančią nenorą laikytis įstatymo. Negebėjimu mąstyti abstrakčiai. Merkantilišku personalijų vertinimu, šališkumu, neorumu. Visa tai apie mus, Lietuvos visuomenę. Tai, kad tarp garsiai kalbančių pamatome ministrą ar kokį kitą politiką nei palengvina, nei apsunkina situacijos. Jau tampa nesmagia taisykle sužinoti, kaip keli šimtai tūkstančių piliečių “per naktį” tapo Sodros skolininkais, ar keli tūkstančiai individualių įmonių savininkų “atgaline tvarka” įsiskolino tai pačiai įstaigai. Gal vieną dieną sužinosime, kad jei turi turto, tai ir pensijos gali nebesitikėti?..
Dažno individo noras ir įprotis išsisukti iš nepatogių situacijų įsigalėjo taip plačiai, kad net vyriausybės vadovas postringauja apie tai, kas iš esmės tėra pastangos išsisukti nuo valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo, net jei šiuo atveju jis taikytinas tik labai mažai visuomenės daliai.
