Tag: Restoranas

Jei negražiai aptarnavo restorane…

Facebooke nesusilaikiau nepakomentavusi seno (beje, labai mielo) pažįstamo, nusprendusio palikti Lietuvą, statuso. Tame statuse buvo, kaip suprantu, kažkas panašaus į atsisveikinimą. Pacituosiu: Ačiū už palaikymą draugai, graži šalis Lietuva išties, tik gaila, kad supista valdžia dulkina visaip kaip gali taip žmones, o darbdaviai mėsinėja eilinius žmones kaip maitvanagiai be jokio gailesčio…Gaila, kad pastarieji nežino, kad smirda MĖŠLU…Labai tikiu, kad kažkada viskas pasikeis…ŪRA:)

Įdomus ne tiek Facebooko statusas ir jau tikrai ne aštrūs žodeliai (kurie, mano galva, čia tikrai nesukūrė papildomos emocijos, jei to siekta). Užkliuvo kas kita – ar prieš paliekant namus būtinai dar reikia juos ir apdergti? Puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės šiandien nemato kitos išeities, kaip tik ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Puikiai suprantu, kad kai kurie jau gimė žinodami, kad nori gyventi svetur. Tik nesuprantu vieno – kodėl, o kodėl išeinant reikia garsiai trenkti durimis ir spjauti į veidą už jų pasilikusiems? Ne tik taip galiu traktuoti tokį elgesį – viskas, aš emigruoju, o jūs, avinų banda, likit, jei jums tinka.

Kai restorane gaunate neskanų patiekalą arba jus negražiai aptarnauja, paprastai jūs tiesiog nepaliekate arbatpinigių ir niekada nebegrįžtate.  Tačiau paliekantys jiems neįtikusią tėvynę kažkodėl jaučia pareigą ne tik garsiai trinktelėti durimis, bet ir apspjaudyti  kilimėlį prie durų. Ir jau visai protu nesuvokiamas dalykas – į protesto akcijas prie šalies ambasadų temptis vaikus su plakatais a la man gėda, kad gimiau Lietuvoje.

Šitaip besielgiantys kažkodėl naiviai įsivaizduoja, jog toks elgesys neturi nieko bendro su Lietuvos dergimu. Tą aiškiai iliustruoja ir minėtas Facebooko įrašas, iš kurio akivaizdu, jog graži šalis Lietuva ir supista valdžia bei darbdaviai mėsininkai yra skirtingi, nesusiję dalykai. Šalis graži, tik valdžia negraži. Bet aš nesutinku: mano galva, kiekvienas turime tai, ko nusipelnėme. Kitaip tariant – ką pasėjai, tai ir pjausi. Čia kaip su besipykstančiomis poromis: na kaip atrodo, jei žmona nuolat viešai “varo” ant savo vyro? Galima nekęsti Kubilo, keikti Seimą ir SoDrą, bet turime tai, ko patys esame verti. Darbdavius – kokių nusipelnėme, sutikdami fiktyviai gauti didesnį atlyginimą vardan didesnės motinystės išmokos, Sodrą – kokius mokesčius mokėjome, seimūnus – kokius išsirinkome, sistemą ir valdininkus – kokius toleruojame. Linkiu sėkmės visiems, kurie išvažiuoja neva protestuodami ir nebegalėdami žiūrėti į žlugdomą Lietuvą. Linkiu sėkmės ir supratimo, jog Lietuva – tai jūs.

Su meile — Goa

Atsimenate praėjusių metų viešbučių ir kavinių akciją Užtemdykime Lietuvą (kažkaip kitaip vadinosi, bet nepamenu, vis tiek suprasite)? Mano akimis, tai buvo pati neatsakingiausia šalies ir klientų, pati nepatriotiškiausia ir šiaip – pati blogiausia šantažo akcija. Pasipiktinimą didino tai, jog kol plakatais išsidabinę viešbučiai ir restoranai apdainavo savo apverktiną būklę, mes kaip tik ieškojome vietos didelėms vestuvėms. Ir ką jūs sau norite – vertinant kainos ir kokybės santykį, kainų korekciją pagal rinkos padėtį, paslaugumą ir lankstumą apskritai, man nepasirodė, jog toji būklė tokia jau apverktina. Kaip jums toks įsiklausymo į klientų poreikius pavyzdys – pasiūlymas visą sodybą užimti ketinantiems vestuvininkams išsikraustyti kitą dieną iki 12 val., nes vakare pirties reikės kitiems klientams…

Žodžiu, tie užtemdytos Lietuvos plakatai kaimo sodybose ir svečių namuose Palangoje mane gerokai siutino, taigi dariau mini tyrimą, ir geriausiai aną akciją, man rodos, iliustruoja net kelis kartus išgirstas atsakymas – ką jūs, nei čia mes jaučiam tą krizę, nei ką, mes pasikabinome plakatą dėl solidarumo. Maždaug – dėl smagumo. Jau pasakiau, kad man tai atrodė baisiai neatsakinga pirmiausiai savo verslo ir savo klientų atžvilgiu, ir, kaip laikas parodė, nieko iš to neišėjo.

Bet norėjau ne apie tai. Ryanair paskelbė apie plėtros planus Lietuvoje, ir šiaip artėja vasara, o tai reiškia, kad tuoj vėl prasidės diskusijos turizmo tema Lietuva vs Turkija, Egiptas, Kipras, Tailandas et al. O štai aš ką tik grįžau iš Indijos, Goa, kur patyriau niekur neparduodamą ir nenuperkamą dalyką – svetingumą. Ne sukurtą, pateikiamą ant lėkštutės kaip neatsiejamą savaitgalio paketo dalį kartu su minkštais frotiniais chalatais ir nemokama valanda spa, bet tą, kuris sako: kas geriausia – svečiui. Iš tiesų seniai patirtas pojūtis, kai visus vietinius ypatumus – dulkes, abejotiną švarą, tirpią kavą, dušą, kuriame yra rankšluosčiai, bet nėra muilo – nustelbia visada atpažįstamas ir su niekuo nesupainiojamas nuoširdumas. Ar jums čia patinka? Ar kitais metais vėl atvažiuosite, klausia jie. Just look, look don‘t cost – kviečia visokį pliažinį niekalą pardavinėjanti pardavėja gatvėje. Ir daro tai taip nuoširdžiai, bet neįkyriai, kad čia pat sustoji valandžiukei pasikalbėti. O jei sakai, kad vėliau, ji klausia — you promise tomorrow? Jei į tą patį restoraną vakarienės ateini antrą kartą, tampi mylimiausiu klientu, jei trečią – beveik draugu. Visų padavėjų. Ir dėl to tau nebesvarbu, kad vietoj balto vyno atnešė raudono, o mojito kokteilis labiau primena smulkinto ledo krūvą.

Ir tada pagalvoji: kaip teisingai tai vadinama angliškai – hospitality services.

Klausimą ar viskas gerai, nieko netrūksta? iš vikrios padavėjos girdžiu tikriausiai du iš trijų apsilankymų restorane. Bet kiek kartų – su nuoširdžiu susidomėjimu? Nebeatsimenu, kaip vadinosi pirmasis ispaniškas restoranas prie kazino Basanavičiaus gatvėje, bet vis dar atsimenu, kaip prie mūsų, dviejų seserų su džinsais, nusprendusių iki mėnesio pabaigos dviem savaitėms likusius bendrus 150 litų išleisti prašmatniems pietums (patikėkite, prieš 10 metų tai buvo didelė suma), priėjo moteris, prisistačiusi jo šeimininke, ir paklausė, kaip mums čia patinka. Nuo to laiko Vilniuje atsidarė ir užsidarė daug gerų restoranų, pusę jų aplankiau, bet nei viename jų nepasijutau nuoširdžiau priimta, su tikru, nesumeluotu dėmesiu ir noru palepinti.

Nenoriu, kad šis įrašas baigtųsi eiliniu pabumbėjimu apie paslaugų kokybę. Tebūnie tai viltingas palinkėjimas, kad artėjantis turizmo sezonas į mūsų viešbučius, restoranus, parduotuves kartu su lankytojų srautais sugrąžins ir tikrą nesumeluotą svetingumą.

Balzac Vilniuje

Bandymas protingai ir argumentuotai paaiškinti, kodėl Vilniuje, Savičiaus gatvėje esantis restoranas vadinamas prašmatniu prancūzų rašytojo Balzac vardu tikriausiai tiek ir tebūtų argumentuotas, kaip paaiškinimas, kodėl pas mus yra paminklas Frank Zappa.

Panašu, kad seniesiems savininkams išvykus, o naujiesiems perėmus prancūzo restoraną, buvo išsaugoti visi geriausi buvusiojo šeimininko palikimai. Tiek ir to palikimo. Nes senamiesčio sienos ir gatvė už lango – tai jau ne prancūzo palikimas, nepykite. Bet tos pačios sienos, padažytos kažkokia neaiškaus pavadinimo spalva, dabar man daug mieliau atrodo.

Dar – labai pagerėjo aptarnavimas. Negalima burnoti, ir prie ankstesniojo šeimininko dirbo tokia miela mergaitė, kuri iš kailio nėrėsi, kad klientai liktų laiminingi. Bet pats prancūzas, tai atleiskit, man nepaliko labai gerų prisiminimų.

O dabar yra labai gerai. Miela vieta, malonus ir geras aptarnavimas, paslaugus, draugiškas, mandagus ir neįkyrus personalas. Gera virtuvė. Puikus ir trumpas meniu. Džiugu, kad naujieji šeimininkai paliko senojo meniu veteranus, ir man visai nenuobodu kiekvieną kartą skaityti tų pačių keliolikos patiekalų pavadinimus. Priešingai, man lyg ir ramu, kad einu ten kiekvieną kartą kai noriu būtent to maisto, tokios nuotaikos, gal net ir kompanijos.

Jautiena ir ėriena čia labai gera, kartais galima pasimėgauti austrėm, šviežia dienos žuvim ir kiekvieną dieną – midijomis su puikiu baltu padažu. O tiems, kas užeina tik pasimėgauti draugija ir vynu, yra puikaus skonio naminio pašteto, rekomenduoju.

Patiekalų kainų neprisimenu. Bet dviejų žmonių vakarienė su buteliu vyno kainuoja apie 140 Lt.

Vakar vėl ten buvau, labai džiugu matyti kaip verda gyvenimas ir klega restorano svečiai – jis praktiškai pilnas vos ne kas vakarą! Linkiu, kad ir toliau toks būtų.

P. S. Teisybės dėlei, turėčiau pasakyti, kad jautienos kepsnį šaunusis virėjas beveik visada perkepa, todėl jei norite pusžalio, geriau prašyti visai mažai kepto.