Tag: Sodra

Jei negražiai aptarnavo restorane…

Facebooke nesusilaikiau nepakomentavusi seno (beje, labai mielo) pažįstamo, nusprendusio palikti Lietuvą, statuso. Tame statuse buvo, kaip suprantu, kažkas panašaus į atsisveikinimą. Pacituosiu: Ačiū už palaikymą draugai, graži šalis Lietuva išties, tik gaila, kad supista valdžia dulkina visaip kaip gali taip žmones, o darbdaviai mėsinėja eilinius žmones kaip maitvanagiai be jokio gailesčio…Gaila, kad pastarieji nežino, kad smirda MĖŠLU…Labai tikiu, kad kažkada viskas pasikeis…ŪRA:)

Įdomus ne tiek Facebooko statusas ir jau tikrai ne aštrūs žodeliai (kurie, mano galva, čia tikrai nesukūrė papildomos emocijos, jei to siekta). Užkliuvo kas kita – ar prieš paliekant namus būtinai dar reikia juos ir apdergti? Puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės šiandien nemato kitos išeities, kaip tik ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Puikiai suprantu, kad kai kurie jau gimė žinodami, kad nori gyventi svetur. Tik nesuprantu vieno – kodėl, o kodėl išeinant reikia garsiai trenkti durimis ir spjauti į veidą už jų pasilikusiems? Ne tik taip galiu traktuoti tokį elgesį – viskas, aš emigruoju, o jūs, avinų banda, likit, jei jums tinka.

Kai restorane gaunate neskanų patiekalą arba jus negražiai aptarnauja, paprastai jūs tiesiog nepaliekate arbatpinigių ir niekada nebegrįžtate.  Tačiau paliekantys jiems neįtikusią tėvynę kažkodėl jaučia pareigą ne tik garsiai trinktelėti durimis, bet ir apspjaudyti  kilimėlį prie durų. Ir jau visai protu nesuvokiamas dalykas – į protesto akcijas prie šalies ambasadų temptis vaikus su plakatais a la man gėda, kad gimiau Lietuvoje.

Šitaip besielgiantys kažkodėl naiviai įsivaizduoja, jog toks elgesys neturi nieko bendro su Lietuvos dergimu. Tą aiškiai iliustruoja ir minėtas Facebooko įrašas, iš kurio akivaizdu, jog graži šalis Lietuva ir supista valdžia bei darbdaviai mėsininkai yra skirtingi, nesusiję dalykai. Šalis graži, tik valdžia negraži. Bet aš nesutinku: mano galva, kiekvienas turime tai, ko nusipelnėme. Kitaip tariant – ką pasėjai, tai ir pjausi. Čia kaip su besipykstančiomis poromis: na kaip atrodo, jei žmona nuolat viešai “varo” ant savo vyro? Galima nekęsti Kubilo, keikti Seimą ir SoDrą, bet turime tai, ko patys esame verti. Darbdavius – kokių nusipelnėme, sutikdami fiktyviai gauti didesnį atlyginimą vardan didesnės motinystės išmokos, Sodrą – kokius mokesčius mokėjome, seimūnus – kokius išsirinkome, sistemą ir valdininkus – kokius toleruojame. Linkiu sėkmės visiems, kurie išvažiuoja neva protestuodami ir nebegalėdami žiūrėti į žlugdomą Lietuvą. Linkiu sėkmės ir supratimo, jog Lietuva – tai jūs.

Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas

Praėjusią savaitę buvau pakviesta dalyvauti SADMe (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) organizuotoje baigiamojoje SODROS reformos pasiūlymo aptarimo diskusijoje. Šiek tiek nustebau dėl tokio pakvietimo, o pasiaiškinusi tos pačios SAD ministerijos svetainėje, kaip buvo organizuojamos ankstesnės diskusijos, nuvykau vedina smalsumo: įdomu buvo, kodėl mane kvietė, ir kodėl į baigiamąją diskusiją, nors ir nežinia, kur rasti tarpinius SODROS reformos siūlymus; įdomu, kas dar kviečiami dalyvauti; įdomiausia, kaip bus organizuojamas darbas diskusijoje, kur rasti kitokius, ne ministerijos darbo grupės ruoštus pasiūlymus, kaip ir ar bus į juos atsižvelgiama. Čia pateikiu savo pastebėjimus ir kelis klausimus.

Pirmas dalykas, ko labai pasigedau ir skaitydama SADMo pasiūlymą (iki šiol skelbiamą ministerijos svetainėje) ir dalyvaudama susitikime praėjusį penktadienį – kokiu tikslu toji SODRA reformuojama. Kam SODRA reikalinga, kokia jos misija, ir tuo pačiu – kokia yra jos reformos misija? Gal iš esmės tas trūkumas geriau už viską atsako į klausimą, – ministerija nesistengė reformuoti SODROS, bet pasistengė ją išsaugoti. Todėl visos prielaidos, nuostatos ir uždaviniai darbo grupės pateikti atsispiriant nuo pozicijos kaip padaryti, kad SODRAI būtų geriau, o ne kaip sukurti pažangią, tęstinę ir visuomenei naudingą socialinio draudimo sistemą (kurios funkcija būtų užtikrinti minimalią ar bazinę socialinę pensiją darbo pajamų netekusiems piliečiams).

Kadangi nebuvo atsakoma į šį esminį klausimą, natūralu, kad diskutuojant atskiromis viceministrės Morkūnienės pristatytomis temomis galima buvo eretiškai uždavinėti provokacinius klausimus, kaip pvz., ar SODROS tikslas yra didinti gimstamumą? Nes jei taip, galima suprasti norą netrumpinti ar nepakankamai trumpinti motinystės (tėvystės) atostogų. Skatinti šeimų kūrimasi? Tada aišku, kodėl  našliams ar našlėms vis dar numatomos pensijos, galvojant, kad nevedusiems ir garbaus amžiaus sulaukusiems senukams gyventio po vieną yra … pigiau? Paprasčiau? Man atrodo, SODRA turėtų būti ne apie tai.

Net ir atsisakius kai kurių privilegijų, valstybinių pensijų ar pensijų (kažkodėl vadinamų išmokomis) dubliavimo, vadinamosios reformos projekte akis bado lengvatos ir išimtys. O LLRI atstovė, pakviesta pasakyti savo nuomonės bet kuriuo klausimu, akivaizdžiai buvo išklausyta žinančiai linguojant galvomis, nes ko gi daugiau iš jų, kapitalistų, tikėtis – tiesiog ore sklandė neigiama nuostata. Ir todėl noriu užduoti kitą klausimą – ar tie, kurie dalyvaudami ministerijos darbo grupėje faktiškai rengė pasiūlymą SODROS taip vadinamai reformai bent kartą perskaitė alternatyvius siūlymus ir koncepcijas be išankstinės neigiamos nuostatos? Ar tie garbūs ministerijos ponai ir ponios, kurių rankose buvo istorinė galimybė sukurti naują efektyvią ir pažangesnę už esamą socialinio draudimo sistemą, uždavė sau klausimą, koks jų darbo tiklsas? Matant tai, kas skelbiama viešai, susidaro gana vienareikšmis įspūdis: 1) darbo grupės tikslas buvo ne reformuoti SODRĄ ir pakeisti ją efektyvesne sistema, bet išgelbėti SODRĄ tokią kaip yra, su kuo mažesnėmis aukomis; 2) bet kuris kitaip galvojančio pasiūlymas skaitomas iš anksto žinant, kad tai blogas pasiūlymas, ir čia jau ne tik SADMo klerkų (rašau tą žodį be jokios ironijos), bet daugumos lietuvių bėda – jei ne mano sugalvota, tai blogai sugalvota..

Įdėmiai skaičiau ir LLRI ekspertų naujos SODROS koncepcijos, ir R.Kuodžio siūlymus bei komentarus šia tema, ir P.Gylio siūlymą nacionalizuoti privačius antros pakopos pensijų fondus, ir SADMo siūlymus kaip atlikti kosmetinį SODROS remontą. Girdėjau, kaip po diskusijos ministerijoje ministras Jankauskas sakė, kad jam kaip ministrui ir žmogui reikia dar savaitės, kad finalizuotų ir pateiktų galutinį SODROS reformos projektą svarstyti vyriausybei (šiandien jau ir pateiktas). Tikiu, kad ponas Jankauskas – darbštus ir padorus žmogus, ir padarys viską, kas jo valioje, kad pagaliau ant vyriausybės stalo atsirastų dokumentas, kurį jis anksčiau ar vėliau turės pristatyti. Kad ir kokio turinio bus tas dokumentas, iki šiol vykusios diskusijos ir polemika, kurią galėjau stebėti viešojoje erdvėje, aiškiai rodo, kad šiandien nei ministerija, kurios pavadinimas turbūt labiausiai prasilenkia su faktinėmis funkcijomis, nei įvairios interesų grupės, su kuriomis ministerijos darbo grupė susitikinėjo aptarti situacijos ir vadinamosios reformos apmatų, nei pati visuomenė nėra subrendusi reformai. Geriausiu to įrodymu skamba klausimas na priimsim reformą, o ką rytoj darysim su pensijom  tiems, kam dabar sueina 55, 60 ar 65?

Pirmiausiai turėtume suprasti, kad visoms šioms amžiaus grupėms, kaip, ko gero, ir šiandieniniams keturiasdešimtmečiams, teks sulaukti ir gauti pensijas vis dar iš tokios SODROS, kokia ji  bus po šios ar kitos panašios kosmetinės pertvarkos. Susitaikius su mintimi, kad per visą darbingą gyvenimą sumokėjus į kiaurą SODROS katilą po kelis šimtus tūkstančių litų, išėjus į pensiją, teks pasitenkinti gal kokiu trečdaliu ar ketvirtadaliu to, ką sumokėjom. Ir tai dar tuo atveju, jei turėsim ilgą ir gražią senatvę. Nes jei mirsim nelabai seni, tai nei mūsų vaikai, nei anūkai mums pagal konstituciją priklausančios pensijos nepaveldės. Belieka linkėti, kad jie jau kaups savo pensijas sąmoningai ir atsakingai pasirinkdami pinigų kaupimo senatvei ar juodai dienai būdus, ir tuo pačiu metu nedidele savo pajamų dalimi solidariai dalyvaudami naujoje  – kada nors – reformuotoje socialinio draudimo sistemoje.

O kol kas darbas, kurį viešai vadina SODROS reformos planu liūdnai primena pasaką – Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas.

Ir tai viskas?..

LLRI (Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas) pristatė Sodros permainos koncepciją. Pasipylė kritika. Pirmiausiai – politinė, kritikavusi bendrus principus ir pabrėžusi, kad už tokios koncepcijos nėra jokių skaičių. Vėliau – ilgesni ir detalesni straipsniai, išvardijantys visus pasiūlytos koncepcijos trūkumus ir reziumuojantys, kad už jos nėra jokių skaičių. Abiejų rūšių kritikuotojai sutartinai peikė mintį perduoti tam tikras funkcijas privatiems draudimo fondams ir pataikaujant stambiam kapitalui. Mane pradžiugino tai, jog buvo komentarų, kurie ne kritikavo, bet klausė. Ir man kyla bent keli klausimai.

Pirmiausiai – o kur daugiau pasiūlymų? Apie Sodros bankrotą garsiai kalbama jau beveik metai, nors visi protingi žmonės supranta, kad tokia situacija atsitiko ne per metus ir ne dėl krizės. Ar Laisvosios rinkos institutas yra vienintelis pažangios konstruktyvios minties bastionas Lietuvoje?  Kol kas panašu, kad SADM ir toliau imituoja, kad ieško sprendimo, ar tik kuria kritkuojamuosius komentarus vieninteliam šiandien žinomam Sodros pertvarkymo pasiūlymui. Kritikuoti paprasta, tai garantuotas būdas pasirodyti rimtu ir protingu nieko nesukuriant ir nepasiūlant. Betgi kada institutų ir universitetų šviesūs žmonės pasakys savo žodį?

Kitas klausimas – ar tikrai suprantam, ką skaitom? Koncepcija – tai pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema, daikto, reiškinio, proceso samprata. Čia nėra vietos skaičiams. Čia kalbama kategorijomis ir principais, ne skaičiais.
Kaip bebūtų, šiandien vis dar turim Sodrą, ir vis dar turim vieną vienintelį pasiūlymą, kaip ją pertvarkyti. Noriu tikėti, kad kitų pasiūlymų, tegu ir negausiai, dar bus. Rinktis iš vieno neprotinga, o kai bandai tą vienintelį siūlymą svarstyti, tai nenorom turi stoti į jo šalininkų arba kritikuotojų pusę. Negaliu ir nenoriu rinktis iš tokio menko pasirinkimų rato, bet negaliu nepasakyti savo nuomonės kaip eilinė pilietė, jau beveik 20 metų mokanti savo dalį į kiaurą maišą.

Negaliu sutikti su tais, kurie teigia, kad LLRI pasiūlyta koncepcija tinkama turtingiems, nei tiems, kurie sako, kad priėmus tokią sistemą, Sodra visiškai bankrutuotų, nes prapultų bet kokie jos finansavimo šaltiniai. Sodra ir taip jau bankrutavusi, o vienintelis būdas užtikrinantis pensijų bei kitų išmokų sumokėjimą iš šio vargano fondo yra nesibaigiantis skolinimosi maratonas. Be to, koncepcijoje kalbama apie principines nuostatas ir kategorijas, o ne apie laikotarpį, nuo kada pradėti Sodros pertvarką, nei apie jokią kitą konkretiką. Net jei jau šiemet rastusi politinė valia pradėti viešą diskusiją ieškoti geriausio Sodros pertvarkos varianto, net jei paskaitytume bent kelias koncepcijas ir pradėtume diskutuoti, tai geriausiu atveju toji pertvarka prasidės kada? Po penkių ar dešimties metų? Tikrai negreit. Ir tęsis ne metus. Neabejoju, kad ir kas bus valdžioje tuo metu, numatys protingą pereinamąjį laikotarpį ir pasirūpins apsaugoti visas socialines grupes.

Dėl koncepcijos tinkamumo turtingiesiems, tai, atleiskite, visai mitas. Nereikia mokytis aukštosios matematikos, kad suskaičiuotum – vos pusantro tūkstančio litų į rankas uždirbantis pilietis dar tūkstantį kas mėnesį atseikėja mokesčiais. Per metus – 12000. O per 30 metų? Tai su sąlyga, kad jo alga per visą darbingą amželį taip ir liks pusantro tūkstančio į rankas. Juk tikėtina, kad bet kuris protingas ir atsakingas žmogus tuo nepasitenkins, ir darys visa, kas įmanoma, kad uždirbtų daugiau. Bet jei net ir nepavyktų, ar tie 360 000 litų nėra pakankamai ženkli pinigų suma, kuri, jei privalomai sumokama į tinkamus fondus ir juose profesionaliai ir atsakingai valdoma, gali užtikrinti bent jau neblogesnį pragyvenimą senatvėje nei tai, ką šiandien pensijos pavidalu gauna 30 – 40 metų dirbę mūsų tėvai.

Tada dar baisusis argumentas prieš privatininkus. Akivaizdu, kad tas žodis nepriklausomoje Lietuvoje vis dar kelią pyktį ir panieką, bet nežiūrint to, man kyla klausimas – o kas blogo yra su privačiais draudimo fondais? Aš atsimenu laiką, kai Lietuvoje veikė vienintelė draudimo bendrovė, bet jau beveik penkiolika metų, kai privačių draudimo bendrovių yra daugybė, o žmonės savanoriškai draudžia ten savo turtą ar gyvybę (beje, privalomai taip pat – vairuotojų civilinę atsakomybę), ir kol Draudimo priežiūros komisija ar bet koks jos atitikmuo kompetetingai atlieka savo darbą, niekam problemų dėl to nekyla. Visiškai pritarčiau tiems, kurie pasakys, kad tokią rinką būtina reguliuoti ir griežtai prižiūrėti. Kaip RRT prižiūri ryšius ir telekomunikacijas, o VKEKK kontroliuoja energetikos ir šildymo kainas gyventojams.

Vistik labiausiai nustebino (nors ir tikėjausi, kad tokių bus) argumentai, kurie pirmiausiai mojuoja Europos Sąjungos direktyvų numeriais, Europos socialine chartija, Konstitucija ir kitais lietuviškais ir nelietuviškais teisės aktais. Kodėl? – labai primena kokios stambios įmonės teisininko argumentus, kodėl negalima padaryti vieno ar kito pakeitimo sutartyje ar sąlygose klientams ar partneriams, motyvuojant bet kokiom taisyklėm, kai tikroji priežastis – tiesiog pateisinti savo prasmingą, tik vertės nesukuriančią darbo vietą. Todėl labai norėčiau tikėti, kad randantis tikrai diskusijai apie koncepcijos nuostatas ir principus, jiems bus priešpastatomi kitos nuostatos ir principai, o ne teisės aktai, kurie turėtų tarnauti bet kokios koncepcijos įgalinimui ir jos nuostatų praktiniam realizavimui.